„Prienai 100 procentų atsakingi už tai, kad aš tapau ŠOKĖJU“, –

sako choreografas, šokėjas, šokio dėstytojas ir mūsų kraštietis Darius BERULIS, šiuo metu kuriantis ir gyvenantis Klaipėdoje. O proga jį pakalbinti atsirado labai svarbi. Kovo 10 d. Prienų kultūros ir laisvalaikio centre šokio meno gerbėjai galės pamatyti buvusio prieniečio režisuotą šokio spektaklį „Aš esu Kovo 11“. Kalbamės šio renginio išvakarėse.

Prienų kultūros ir laisvalaikio centre su šokių grupe Vėtrungė, 2012 m.

Kviesdamas į savo spektaklį, Jūs rašote, jog svarbiausia, kad jis įvyks ir Prienuose. Ar Prienai Jums dar vis tebėra svarbūs, ar, sugrįždamas į juos su savo kūryba, patiriate didesnį jaudulį nei kitur?
Žinoma, kad svarbūs ir rodyti savo kūrinį čia jaudina labiau nei bet kur kitur. Juk tai mano gimtasis miestas, Prienuose gyvena mano broliai, tėvai, draugai. Kai į jį atvažiuoji su savo darbu, sukyla atsakomybė ne tik prieš save, bet ir prieš savo artimuosius, mokytojus ir visą miestą, kuriame tu užaugai. Juo labiau, kad iki dabar, kai tik galiu, stengiuosi apsilankyti Prienuose.
Kiek gimtasis miestas prisidėjo prie to, kuo Jūs šiandien esate? Kas Jus Prienuose augino kaip šokio profesijos atstovą?
Prienai visu 100 procentų atsakingi už tai, kad aš tapau šios profesijos atstovu. Su šokiu pirmą kartą susipažinau būdamas šešerių metukų, kai patekau šokti pas Iloną ir Džordaną Aksenavičius. Ne vienerius metus šokdamas jų suburtame kolektyve, pamilau šokį. Po to – Prienų „Trapuko“ kolektyvas ir jame atrastas lietuvių liaudies šokio grožis. Meilė šokiui ir meilė menui dar labiau vystėsi ir gilėjo. Be to, mokykloje, „Žiburio“ gimnazijoje visą laiką irgi buvau aktyvus, su polėkiu dainavau, vaidinau, deklamavau – man viskas patiko. Po to buvo galimybė vaidinti kunigo Ryčio Baltrušaičio sukurtame teatre. Ten atsirado meilė teatrui ir gilesniam požiūriui į meną bei teatrą apskritai. Šalia teatro lankiau filologų būrelį su mokytojais Nijole Šervenikaite ir Andriumi Baltuone. Tikra analitinio mąstymo mokykla. Visi šie atskiri segmentai vedė viena linkme ir turbūt dėl jų visų šiandien esu tuo, kuo esu. Baigiau Klaipėdos universiteto menų fakulteto choreografijos katedrą, šiuo metu ji vadinasi šokio katedra, o dabar dar esu ir jos dėstytojas. Galiu sau leisti sukurti vienokį ar kitokį kūrinį, gebu matyti kitų kūrinius, įvairiuose projektuose dalyvauju kaip šokėjas. Taip, Prienai už mano pasirinkimą atsakingi 100 procentų.
Turbūt smagu jausti tą buvimą „savo rogėse“, ar pasitaiko abejojimo valandėlių?
Gyvenimas labai įvairus, retas iš mūsų pasakytų, kad eina jau visiškai savo keliu, bet, atmetus visas abejones, greičiausiai su pasirinkimu nesuklydau. Taigi iš dviejų rogių vėžių bent jau su viena tikrai pataikiau. Kita vertus, meno sritys, o ir menininkai visada jautrūs, tad visko būna: gyvenimas banguoja, mintys banguoja, gyvenimo prasmė banguoja. Bet, kai stabteli ir pamąstai apie nuveiktus darbus, pradedi įvertinti, kokioje aplinkoje dalyvauji, su kokiais žmonėmis tenka susitikti, koks tas darbas įvairiapusis, nelieka nieko kito, kaip džiaugtis savo pasirinkimu.
Kuriame savo amplua Jūs geriausiai jaučiatės: režisieriaus, šokėjo, o gal dėstytojo?
Tai priklauso nuo situacijos. Šokėjo ir režisieriaus darbai labai įdomūs, abu atneša begalę iššūkių, kliūčių, kurias reikia įveikti, su jomis susitaikyti, susidraugauti. Tiesa, su metais atlikėjo vaidmuo sunkėja, o štai režisieriaus priešingai – metai brandina ir darbas tarsi lengvėja. Vyksta nelabai nuo manęs priklausantis virsmas, bet kol kas man visur įdomu ir džiaugsmo skalėje džiaugsmo dar daug.
Apie dėstytojo amplua – atskira kalba. Bandau prie šio darbo priprasti jau septintus metus ir nesu tikras, ar pavyks. Jei anksčiau mokykloje aš manydavau, kad būti mokytoju labai paprasta, kažką suplanavai, sugalvojai ir puiku, tai dabar jau žinau, kad tai labai sudėtingas darbas pirmiausiai dėl atsakomybės, o antra – dėl savo nuolatinio kitimo, kurį kuria besikeičiantys studentai. Mums kartais net sunku įsivaizduoti, kaip kardinaliai gali skirtis žmonių požiūriai, jų vertinimas, matymas. Mes net spalvas turbūt matome skirtingai, tik sutarę jas vadinti vienodai. Iš vienos pusės smagu, nes tu pats su labai skirtingais studentais tobulėji, žengi į priekį, nugali savo baimes – keitiesi. Iš kitos pusės, tu kaip dėstytojas privalai ne tik perduoti savo žinias, bet ir atskleisti žmogų, leisti jam pradėti mąstyti, matyti ir tai reikia padaryti be jokios prievartos, o tiesiog sudominant. Dėstytojo amplua turbūt sudėtingiausias. Tačiau ir vėl: kai pavargsti ir nerandi vietos, tada stabteli, atsigręži į studentą ir kažkokiu būdu jis tave papildo. Vyksta nematomi mainai, kurie tave kasdien praturtina.
Ar šiandien jau turite vaidmenį, kuris kaip atlikėjui labiausiai įsimintinas?
Visi vaidmenys įsimintini, nes į juos visus įdedu dalį savęs. Žinoma, vieniems vaidmenims tavęs reikia daugiau, kitiems – mažiau, bet visi jie svarbūs. O įsimintiniausi tie, kuriuos teko atlikti profesionalioje teatro scenoje. Tai Agnijos Šeiko spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, kuriame dviese šokome visą spektaklį, Agnijos Šeiko teatro vaikiškas spektaklis „Baltoji lopšinė“, kuriame taip pat įdėta daug savęs, jis daug rodytas, daug apkeliavęs. Žinoma, labai svarbūs ir labai įsimintini ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliai, kuriuose dalyvavau, kai buvau jų baleto trupės artistas. Tai tėvo vaidmuo spektaklyje „Eglė – žalčių karalienė“, pirmo Liucės vyro vaidmuo „Altorių šešėlyje“. Visi spektakliai atneša kažką naujo, tave papildo ir teikia daug malonaus, šilto jausmo.
Bet į Prienus šį kartą atvykstate ne kaip atlikėjas, o su savo režisuotu šokio spektakliu „Aš esu Kovo 11“ Šeiko šokio teatre. Papasakokite apie spektaklio idėją?
Kūrinys pastatytas jau gana seniai, 2016 m., ir tik į mano gimtuosius Prienus jis ilgai skynėsi kelią. Idėja atsirado labai natūraliai. Norėjau sukurti darbą, susietą su Lietuvos istorija. Tuo metu aš dar turėjau abu senelius, kurie išgyveno vieną ar ir abu pasaulinius karus ir visus karo baisumus, patyrė pokarį. Aš pamaniau, kad turiu fantastišką progą juos pakalbinti ir pasiklausti, kokia iš tiesų buvo padėtis. Juk priešingai nei skaitydamas knygą, galėjau užduoti man rūpimus klausimus ir išgirsti atsakymus iš pirmų lūpų. O, be to, kalbėdamas žmogus tau perduoda ir emociją, jos jautimą, virpantį balsą ir pan. Vedinas papasakotų istorijų aš ir pradėjau kurti darbą, kuris tapo mano požiūrio į karus, partizanavimą, Lietuvos istoriją išraiška. Kuriant siužetą naudotos partizanų dainos, eilėraščiai, išlikę laiškai, dienoraščių nuorašai, partizanų pasakojimai. O dramaturgijos pamatu tapo vienos šeimos tragedija – dviejų brolių ir jų sesers likimai karo sudraskytoje Lietuvoje. Vienas brolis yra partizanas, kitas – tarnauja okupacinei valdžiai, šeimos santykius mėginanti išlaikyti sesuo atsiduria dviejų priešiškų jėgų sandūroje.
Ant juodžemio Jūsų šokėjai šoka irgi ne šiaip sau…
Iš tiesų šokama ant juodžemiu išpiltų grindų, nes pasakojama, kad į Sibirą vežami lietuviai kartais su savimi pasiimdavo saują savo laukų žemės. Prie juodžemio panaudojimo mes keliavome netrumpai, užtrukome gal metus. Į juodžemį ėjome visi drauge – aš ir šokėjai, daug kalbėjome, analizavome, dalijomės savo artimųjų pasakojimais ir tas perėjimas prie juodžemio atsirado pamažu. Nors pirminė mintis buvo atsiradusi vos ne iš pradžių. Iš pradžių atmetėme, manydami, kad bus techniškai sudėtinga, o, be to, tai nėra naujiena – ant žemės jau šokta. Bet po kurio laiko mums natūraliai jo prireikė tiesiog kaip simbolio. Jis tapo neišvengiamybe, supratome, kad jis įneša labai teisingas spalvas į tą atmosferinį kūrinį. Jis atneša ne tik kvapą, ne tik konsistenciją, bet kartais net rūką atmosferoje – duoda iš tiesų labai daug. Taigi tirštas žemės kvapas gaubia visą spektaklio istoriją.
O dabar dar sugrįžkime į Jūsų žemę. Dariau, kaip Jums sekasi po Suvalkijos lygumų gyventi jūros krašte? Einate prie jūros?
Klaipėdoje gyvenu jau vienuoliktus metus ir jau apsipratau. Sunkiausia buvo priprasti prie labai greitai pasikeičiančio oro ir stiprių vėjų. Tas vėjas kiaurai smelkia, visada turi būti apsirengęs, pasiruošęs arba tiesiog pripratęs. Su jūra, kaip su ta bažnyčia: kai ji arti – Dievas toli. Vis dėlto kartais važiuoju prie jos pasisemti jėgų, nurimti, išvėdinti galvą.
Papasakokite apie savo šeimą?
Esu vedęs, kol kas dar neturime vaikų, mat abu esame paskendę kūryboje. Mano žmona Aušra Krasauskaitė-Berulė dabar yra „Lietuvos“ ansamblio šokių grupės vadovė, o labai ilgą laiką buvo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto grupės solistė. Taigi ji profesionali balerina, choreografė, šokio pedagogė, yra ir Auksinio scenos kryžiaus laureatė. Ji dirba Vilniuje ir grįžta į Klaipėdą, kurioje dirbu ir jos laukiu aš – čia mūsų namai.
Teko skaityti apie įdomų Jūsų hobį – daržovių ūglių auginimą. Ar ūglių ūkelis viename iš namų kambarių dar tebeklesti?
Tikrai taip (juokiasi). Aš iš tiesų auginu įvairių daržovių ūgliukus, skirtus sveikai maitintis. Garstyčias, saulėgrąžas, žirnius, kaliaropes, kale kopūstus, raudonus kopūstus, gražgarstes… Šiuo metu parsisiunčiau pak choi sėklų, o tai irgi labai skanu, tinka į salotas. Tai nėra didelis verslas, tai toks terapinis mano versliukas, hobis, kuris leidžia pailsėti nuo kūrybinių minčių.
Ar jį inspiravo Jūsų sveikas gyvenimo būdas?
Šiek tiek prisidėjo prie to. Aš pats jau netrumpai esu vegetaras, tad domėdamasis sveikesnės gyvensenos galimybėmis, kažkur pamačiau, paragavau, patiko, pradėjau domėtis, o po to ir auginti. Iš hobio išėjo mini versliukas ir visiškai kita veikla nei visas mano gyvenimas – įvairovė gerai.
Ačiū už pokalbį, o šiandien (kovo 10 d.) 18 val. visus kviečiame į Prienų kultūros ir laisvalaikio centrą žiūrėti Jūsų režisuoto šokio spektaklio „Aš esu Kovo 11“.
Rasa ŽEMAITIENĖ
PKLC rinkodaros ir komunikacijos specialistė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo archyvo.