Tai mūsų karas

Kovo 2 ir kovo 3 dienomis Stokholme Sergels torg aikštėje vyko protesto prieš Rusijos agresiją Ukrainoje mitingai.

Pirmasis.
17.15 val. Vakarėja. Vėsoka. Sergels torg aikštė Stokholme. Šiandien čia vyks mitingas už Ukrainos laisvę. Dar tuštoka, nors pradžia paskelbta 17.30. Aikštės centre stoviniuoja būrelis jaunų žmonių apsigaubusių Ukrainos vėliavomis. Kažkoks judėjimas matosi aikštės pakraštyje – tai organizatoriai, ant aikštės atitvarų tvirtina milžinišką Ukrainos vėliavą. Pasigirsta garso aparatūros jungimo ir derinimo garsai. Žmonių daugėja. Įvairūs renkasi žmonės. Daug jaunų šeimų. Matau vieną išsiskiriantį iš visų dalyvį, atvykusį vienaračiu, dėvintį šalmą, su įstabiu plakatu rankose, siunčiančiu rusų karo laivą tam tikra kryptimi… Dauguma čia dalyvaujančiųjų stovi laikydami plakatus. Aš irgi laikau savąjį.
17.30 val. Startas. Giedamas Ukrainos himnas. Gera jausti vienybę nepažįstamų žmonių minioje. Kalbos. Kalbos ir kovingos, ir jaudinančios, skaitomos ukrainiečių poetų eilės. Pertraukos metu skamba ukrainietiška muzika. Kalbėtojas rusas, gyvenantis Švedijoje, jaunas vaikinas, trukčiojančiu iš graudulio balsu pasakojo, kad nebegali bendrauti su savo tikrais tėvais, kurie gyvena Rusijoje ir besąlygiškai pritaria Putino politikai, nes jau yra propagandos visiškai išplautom smegenim.
Matau, kaip aikštės pakraščiu einantis pro šalį žmogus stabteli, paklauso, kas vyksta, ir nepatenkintu balsu kriukteli: „tegyvuoja Rusija“. Mitinguojantys tarsi sprogsta, minioje kilęs pasmerkimo triukšmas tarsi nupučia to žmogystos suveblenimą tolyn, kaip kokią niekam nereikalingą ir bevertę šiukšlę. Mitingas tęsiasi. Pro šalį eina ir daugiau žmonių. Stabteli vienas kitas. Tačiau dauguma skuba su reikalais. Jiems eilinis vakaras po darbo dienos. Vieni eis į sporto klubą, kiti pirks maistą, gal kas skuba pas sergantįjį į ligoninę, dar kiti žingsniuoja pas savo vaikus į mokyklą, kad grįžtų su jais į namus. Suprantama.
Štai ir mitingo pabaiga. Himnas. Skirstomės. Žingsniuojant namo apima liūdnos ir niūrokos mintys. Susimąstau, kaip čia yra, kad kai kurie žmonės praeina net nestabteldami, kodėl jie nesustoja ir neprisijungia, kodėl jie nesupranta, kad tai mitingas ir už juos, už tai, kad jie po darbo dienos galėtų eiti į sporto klubą, pirkti maistą, skubėti pas sergantįjį į ligoninę ar žingsniuoti pas savo vaikus į mokyklą. Kaip jie nesuvokia, kad jei leisim, kad Ukraina būtų sunaikinta, tai ne už labai daug laiko ir patys galim susitikti slėptuvėje nuo bombų…, žinoma, jei spėsim iki jos nusigauti. Ir visai tada nebus svarbu, kas pirkinių krepšelyje ar kokie tavo išlavinti kūno raumenys….
Tokie įspūdžiai ir nuotaikos po pirmos dienos mitingo.

Antrasis.
Šiandien jau žymiai smagiau. Žmonių nebe keli šimtai, turbūt tūkstantis ir daugiau. Jau ir pro šalį praeinančiųjų, ir visai net galvos nepasukančiųjų pasidomėti, kas čia vyksta, nebepastebiu. Vėl kalbos, labai griežti reikalavimai vyriausybėms ir tarptautinėms organizacijoms dėl konkretesnių veiksmų prieš Putiną, nes žodžiai, pasmerkimas, apeliavimas į sąžinę nesustabdo rusų tankų ir raketų.
Karas Ukrainoje – tai mūsų visų karas, tai karas už mūsų visų laisvę ir demokratijos ateitį.
Gintautas Bartulis

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.