Marčiulaičių šeimos relikvijos
Kadangi gyvenu tėviškėje, tai jų tikrai daug. Tėvelis buvo gimęs 1908 m., mamytė 1910 m., susituokė 1932 m. Buvo be galo darbštūs, nagingi, tvarkingi, per keletą metų buvo pasistatę naujus, gražius namus, įsigiję ąžuolinius, inkrustuotus baldus. Jaunos šeimos laimingas gyvenimas truko neilgai, 1944 metais – II pasaulinio karo frontas, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, ėjo ir per Prienų kraštą, Žarijų kaimą. Tėvai su trimis mažais sūneliais ir dar vienu po širdele privalėjo palikti namus. Apsistojo Šiauliškių kaime, kur buvo daug pabėgėlių. Frontui nudundėjus į Rytus, sugrįžę namo gyvenamąjį namą ir kluoną rado virtusius žarijomis, išlikęs buvo tik mūrinis tvartas. Tėvelis, būdamas nagingas, viename tvarto gale įrengė kambarį, kuriame jau per šalčius aš gimiau. Vėliau tame pačiame tvartelyje gimė dar dvi sesutės. Sunku dabar suvokti, kaip mes, maži vaikai, visi išgyvenome šitokiomis sąlygomis, kai viskas buvo sudegę, tačiau darni šeima sugebėjo tvarkytis.
Prasidėjo kolūkių kūrimas, agitavimas, gąsdinimai. Tėvelis, buvęs geras meistras-statybininkas (iš rąstų budavojo žmonėms namus, statė kluonus, tvartus, svirnus), pasakė, kad mano vaikai kolchoze nevergaus, neoficialiai Paprienėje nusipirko 25 arus žemės, pasistatė namus. Ir taip iš Žarijų per žarijas mes jau augome Paprienėje.
Tėviškėje yra išlikęs tėvelio suręstas namas, ūkinis pastatas, iškastas šulinys bei meistrystės įrankiai: varstotas, obliai, pjūklai, lazdelė. Mamytės rankas dar mena virtuvinė plyta, krosnis, kočėlai rūbų lyginimui, kultuvė, ližė, audimo reikmenys. Daug išsibarstė, kol tėviškėje niekas negyveno, tačiau pasisekė susigrąžinti skrynią, kuri buvo iškeliavusi iš namų, ir atnaujinti. Ąžuoliniai baldai, kurie buvo surinkti iš apkasų, su skeveldrų žymėmis tarnauja iki šiol. Išlikę mamytės rankomis siuvinėti rankdarbiai, staltiesės, takeliai. Rankų šilumą skleidžia labai branginama maldaknygė, rožančius, 
rankinukai-delninukės, škaplieriai. O kaip reikėdavo turėti daug skarelių: su juodbruva į laidotuves, su balta į bažnyčią per šv. Velykas, kitokios Šv. Onos ar Šv. Antano atlaidais ir dar kitokioms progoms.
Minėdami mamytės 100 metų gimimo sukaktį, susirinkę tėviškėje suruošėme mamytės naudotų asmeninių daiktų parodėlę. Mes: dukros, marčios ir anūkės pasipuošėme šiomis skarelėmis ir labai džiaugėmės, pozavome nuotraukoms. Buvome labai gražios. Man labai gaila, kad moteriškumo simbolis skarelė dabar „nemadinga“. Kai pamatau bažnyčioje moterį su skarele, man ji būna labai ir net labai graži.
Sode dar auga keli mamytės skiepyti medžiai, darželyje dar išlikę bijūnų krūmai. Buvo tokia šeimos tradicija, gimus šeimoje vaikui, pasodinti jam bijūną, taip vešėjo net septynių spalvų bijūnai, vaikai žinojome ir iki šiol žinome, kurio krūmas pražydo.
Leonora Marčiulaitytė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“