Kaip panašu į Dievą! (William Shakespeare „Hamletas“)
„Mes leidžiame dienas šiltame minkštame kūne ir kažkodėl manome, kad tai beveik suprantama“, – rašo Bill Bryson savo mokslo populiarinimo knygoje „Kūnas“, kurioje visą dėmesį autorius sutelkia į tai, kas esame mes patys. Mes visą savo gyvenimą praleidžiame kūne beveik neįsivaizduodami, kaip jis funkcionuoja. Jis vis dar yra daugeliui iš mūsų nepažįstamas žemynas. O gal iš to nepažinimo ir kyla mūsų sveikatos problemos, puola ligos ir kartais nepaleidžia mūsų visą gyvenimą…
Kiekvieną sekundę mūsų kūnas atlieka nesuskaičiuojamą gausybę veiksmų ir net nereikalauja mūsų dėmesio. Štai ir dabar mums skaitant per sekundę mūsų organizmas pagamina milijoną raudonųjų kraujo kūnelių ir jie spėja išsilakstyti po visą kūną ir palaikyti mūsų gyvybę.
Mes visi sutariame, kad pagrindinis gyvybės vienetas yra ląstelė. Joje gausybė nenustygstančių darinių ir kurioje niekas niekam nevadovauja, tačiau veiksmai jose sklandūs ir koordinuoti. Taip pat visi puikiai žinome, kad ląstelės centre yra branduolys, jame sudėta DNR, kuri stabili ir gali išsilaikyti dešimtis tūkstančių metų.
Kaip viskas veikia, mums iš esmės dar yra didelė paslaptis. Juk kūnas veikia dvidešimt keturias valandas per parą, dažniausiai nereikalaudamas reguliaraus aptarnavimo ir atsarginių dalių keitimo. Tik pagalvokime, kiek mes savo netinkamu gyvenimo būdu (šlamšto ryjimas, piktnaudžiavimas technologijomis, nejudėjimas, stresai, priklausomybės ir daugelis kitų mūsų gyvenimo nuodėmių) trukdome savo egzistencijai. Pavyzdžiui, vienas iš šešių rūkalių suserga plaučių vėžiu. Ir nepaisant netinkamo gyvenimo būdo vis tik mūsų kūnas bando tvarkytis su mūsų klaidomis ir nepagarba jam, kažkaip stebuklingai palaiko ir saugo mus. Aišku, ne visada jam pavyksta…
Mokslinis spėjimas, kad mūsų kūnas yra 37,2 trilijono ląstelių visata, daugiau mažiau tobulai veikianti visą laiką. Kartais kažkas suskausta, nevirškina, iššoka spuogas, ir tai parodo, kad mes nesame tobuli. Per evoliuciją sumažėjo mūsų žandikaulis taip, kad nebetelpa protiniai dantys ir juos tenka rauti. Mums beviltiškai skauda nugarą ir daugelis mūsų organų negali patys pagyti. Susižalojus širdį negalime užsiauginti naujo širdies audinio, kaip tai gali žuvytė zebrinė danija.
Šiandien žmonės gyvena ilgiau nei bet kada. Medicina milžiniškais žingsniais šuoliuoja į priekį, atrasti skiepai ir daug pavojingų ligų jau nugalėta. Kiek metų prisidėtų, jei nugalėtume visas širdies ligas ar rastume vaistų nuo visų vėžių? Anot biologo L.Hayflicko, nugalėjus Alzheimerio ligą, gyvenimo trukmę pailgintume tik devyniolika dienų. Viskas turi savo kainą. Mums kur kas geriau sekasi pratęsti gyvenimą, bet ne jo kokybę. Ne kiekvienas galime pasidžiaugti gera sveikata išėję į pensiją. Senėjimo procesas, kada sutrinka jūsų genų veikla, susidėvi kūnas, ląsteles užkemša toksiniai šalutiniai produktai, vyksta iš vidaus. O gal dar kažkas visai kito vyksta. Niekas nežino…
Apsidairykime, juk senstame mes skirtingai. Ar nekyla klausimas kodėl? Sužadinkime savyje aistrą pažinti, girdėti ir klausyti savo kūno jausti bėgančio laiko tiksėjimą, tada turėsime dėl ko gyventi ir ką veikti. Ką galime mes padaryti patys, tai senėjimo procesą sulėtinti kruopščiai laikantis sveiko ir doro gyvenimo būdo, tačiau, deja, gyvenimo neįmanoma tęsti amžinai. Net, jeigu džiaugiatės puikia sveikata, išsisukti nuo senėjimo pasekmių nepavyks niekam.
2016 metais mokslininkų studija atskleidė, kad ir kiek pažengtų medicininė priežiūra, vargu ar daug žmonių gyvens ilgiau nei 115 metų. Ir tai yra daug, tik kaip gyventi, kad būtų smagu, juk kiekviename amžiaus tarpsnyje savi džiaugsmai… Atraskime juos jau šiais Naujais 2022 metais ir sustabdykime bei įprasminkime džiugias akimirkas!
Parengė Romualda Bartulienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“