PRISIMINTI ir PAGERBTI – Dešimtmečio projektu paskelbta Birštono „Bočių“ bendrijos puoselėjama atminties akcija

Nuo 2006 metų Birštono „Bočių“ bendrijos nariai rūpestingai ir nuoširdžiai tvarko neveikiančias Gudakalnio ir Panemunio kapinaites, prieš Vėlines lanko ir maldomis, gėlių žiedais, žvakių šviesa pagerbia Nemajūnų ir Birštono senosiose kapinėse besiilsinčių garbingų krašto žmonių atminimą.

Birštono „Bočių“ pradėta ir tęsiama senųjų kapinaičių tvarkymo bei atminties puoselėjimo akcija „Birštono versmių“ skaitytojų balsais pripažinta prasmingiausiu Birštono savivaldybės Dešimtmečio projektu.

Ši gerų darbų tradicija puoselėjama jau penkiolika metų, nors dėl sveikatos ir kitų problemų keičiasi vykstančiųjų į talkas sudėtis, tenka taikytis prie rudens oro prognozių. Bočiai, kurių jauniausiam – 65, o vyriausiam – beveik 90 metų, pakviesti bendrijos pirmininkės Julijos Barutienės, sėda į nuosavus automobilius ir rieda kaimo keliukais į kapinaites, neretai dalį atstumo dėl prastų važiavimo sąlygų įveikdami pėsčiomis. Rauna žoles nuo neprižiūrimų kauburėlių, šukuoja nukritusius lapus iš nenupjautų per vasarą žolynų, grėbia lapus, nurenka surūdijusias žvakides, bespalves plastikines gėles. Sutvarkytose kapinaitėse uždega žvakeles ir pasimeldžia už tuos, kurių niekas neatmena ir nelanko.
„Bočių“ iniciatyva prieš dešimt metų XVIII amžiaus Panemunio kapinaitėse pastatytas atminimo paminklas čia besiilsintiems šio krašto gyventojams.
Kasmet po talkų bočiai užsuka į Nemajūnų kapines, kuriose pagerbia čia palaidotų bendrijos narių, jų artimųjų, šiam kraštui nusipelniusių asmenybių atminimą.
Bočių pagarba išėjusiesiems išaugo į bendrystę su lopšelio-darželio „Vyturėlis“ vaikučiais, kurie, padedant auklėtojoms ir Birštono dizaino studijos vadovei Vilmai Krasauskienei, pagamina puokšteles, skirtas besiilsintiems Birštono miesto kapinėse. Prieš kiekvienas Vėlines senjorai ir vaikučiai tradiciškai aplanko kapines ir papuošia knygnešių, tremtinių, kapinių fundatorės ir kitų palaidotųjų kapus.
Birštono „Bočių“ bendrijos nariai nepaliauja daryti gerus darbus, nors už juos nėra atlyginama. Jie įsitikinę, kad žvakių šviesa ir malda – didžiausia dovana išėjusiems ANAPILIN. Juk žmogus gyvas tol, kol jis prisimenamas, kol vadovaujamasi jo mintimis, džiaugiamasi jo nuveiktais darbais.