Prienuose atidaryta viešoji erdvė – Poeto Justino Marcinkevičiaus kiemelis

„Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies…“ Justinas Marcinkevičius

Spalio 1-osios vakarą prie Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos buvo atidarytas Prienų krašto ir visos Lietuvos poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui skirtas, jo kūrybišką dvasią ir kuklų charakterį atspindintis kiemelis. Gausiai susirinkę poetinio žodžio mylėtojai, vietos bendruomenės nariai ir svečiai dar kartą atidavė pagarbą savo autoritetui.
Praėjo dešimtmetis be Poeto, tačiau ne vienas šventės „Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu“ dalyvis galėjo paliudyti: Justino Marcinkevičiaus dvasia pasiliko Prienuose, savo gimtajame krašte, kuriam jis jautė ypatingą ryšį ir dėkingumą už tai, kad „žmonės kalba tokia sodria ir taisyklinga lietuvių kalba“. Lietuvių kalbos grožį, jos melodingumą patvirtino paties Justino Marcinkevičiaus su jam būdingu grauduliu balse skaitomos eilės… Ir šį išskirtinį vakarą, nuo bibliotekos pastato sienos mąsliai žvelgiant Poetui, daugelis pasijuto esantys už gimtąją kalbą atsakingi, statė pėdas atsargiai, kad neužgautų grindinyje meniškai vizualizuotų poeto žodžių, sugulusių į eilėraštį „Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu“…

Juostelę prie simbolinių kiemelio vartų perkirpo meras A.Vaicekauskas ir bibliotekos vedėja D.Čepeliauskienė.

Pasak renginio vedėjos Dalios Bredelienės, prieniškiams žinojimas, kad turi savo poetą, suteikdavo stiprybės, nes Justinas Marcinkevičius visada buvo moralinė ir dvasinė atrama ne tik kultūros darbuose, bet ir didžiuose lietuvybės puoselėjimo ir valstybės atstatymo darbuose Prienų krašte. Kartu su Poetu prieniškiai prikėlė sovietmečiu nugriautą paminklą LDK Kęstučiui, įamžino Prienų „Žiburio“ gimnazijos ir partizanų atminimą, atidengė paminklą kitam žymiam kraštiečiui Antanui Maceinai, atidarė Prienų krašto muziejų, kiekvieną rugpjūčio 1-ąją, Matiešionyse minint kalbininko Jono Kazlausko gimtadienį, skambėdavo profesoriaus bendraklasio ir bendrakursio Justino Marcinkevičiaus žodis.
Prieniškiai su didžiule meile ir dėkingumu prisimena, kad juos poetas Justinas Marcinkevičius pirmuosius pakviesdavo į naujų knygų sutiktuves, jie vieni pirmųjų išgirdavo paties poeto skaitomus naujausius eilėraščius, kurių gražiau neskaitė niekas…
Paskutinį kartą prieniškiai susitiko su Justinu Marcinkevičiumi 2010-ųjų gegužę, minint

Poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė, meras Alvydas Vaicekauskas ir literatūros kritikas, rašytojas, J.Marcinkevičiaus bičiulis Valentinas Sventickas.

Poeto 80-metį. Justinas Marcinkevičius tąkart, kaip ir visą savo gyvenimą, ypatingai jautriai kalbėjo apie savo tėviškę…
Todėl natūralu, kad poeto žemiečiai vieni iš pirmųjų susirūpino J.Marcinkevičiaus palikimo išsaugojimu ir įsipareigojo saugoti atmintį ne tik apie Justiną Marcinkevičių, bet ir apie sudėtingą poeto gyventą laiką, tautos istorijos ir kultūros ženklus, užkoduotus kūryboje.
2011 m. liepos 28 d. Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Prienų viešajai bibliotekai buvo suteiktas Poeto Justino Marcinkevičiaus vardas.
2012 m. rugsėjo 28 d. renovuotoje bibliotekoje atidarytas Justino Marcinkevičiaus memorialinis kambarys, kuriame įsikūrė Genovaitės Marcinkevičienės padovanota didžioji Poeto asmeninės bibliotekos dalis.

Ilgametis J.Marcinkevičiaus bičiulis V. P. Andriukaitis pasidžiaugė, kad prieniečiai ne griauna, o stato.

Poeto tėviškėje Važatkiemyje Genovaitės Marcinkevičienės rūpesčiu 2013 m. rugsėjo 7-ąją iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo.
D. Bredelienė priminė, jog 2015 m. Justino Marcinkevičiaus 85-osioms gimimo metinėms skirtoje bibliotekos organizuotoje konferencijoje „Laiko negali pasirinkti“ Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas išsakė mintį apie būtinybę įamžinti iškilaus kraštiečio atminimą, Prienuose jam pastatant paminklą.
Apie tai buvo plačiai diskutuojama su krašto bendruomene. Diskusijų metu buvo išgryninta idėja prie Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos įrengti erdvę su

LR Seimo narys Andrius Palionis šventės proga bibliotekos direktorei padovanojo Trispalvę.

meniniais akcentais, įprasminančiais kraštiečio Poeto Justino Marcinkevičiaus atminimą. 2018 m. parengtas meninio akcento ir viešosios erdvės sutvarkymo techninis darbo projektas, kurį beliko įgyvendinti.
Ir taip, praėjus šešeriems metams, praėjusio penktadienio vakarą visi susirinkusieji turėjo progą savo akimis pamatyti ir įvertinti naują viešąją erdvę, už kurią buvo padėkota kūrybinei komandai: skulptoriui Vytautui Naručiui, architektui Viliui Adomavičiui, dizaineriui Virginijui Baranauskui, rangovei – UAB „Rūdupis“. Daugeliui netikėtai projektuotojai palyginti nedidelėje, kitų objektų apribotoje teritorijoje

Kiemelio atidaryme dalyvavo daug garbingų svečių ir prieniškių.

sukūrė erdvės pojūtį, kurio pakako išsiskleisti, suskambėti tokiam jautriam Poeto parašytam eilėraščio posmui. Šalia takeliu amfiteatro link nubėgančių „eilučių“ – ir du suoleliai, kviečiantys prisėsti, su Poetu pasišnekučiuoti…
Meras A.Vaicekauskas pripažino, kad buvo kiek nedrąsu imtis šio sumanymo, juolab žinant, kad pats J.Marcinkevičius nemėgo skambių įamžinimų. Tačiau jis neabejojo, kad ši naujoji erdvė Prienuose prigis, taps populiaria poilsio, susimąstymo ir kūrybos, poezijos skaitymų ir kitų kamerinių renginių vieta.
Renginyje dalyvavo Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs sveikatos ministras ir Europos Sąjungos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, kuris buvo vienas iš dosniausių viešosios erdvės, skirtos Justinui Marcinkevičiui, rėmėjų. Su poetu jį siejo graži, ilgametė draugystė, radusi tąsą knygoje „Justino Marcinkevičiaus laikas“.

Bibliotekos direktorė D.Čepeliauskienė padėkojo visiems, prisidėjusiems prie kiemelio įrengimo.

Svečio kalba buvo itin emocinga. Jis nusilenkė žemei, pagimdžiusiai ir išauginusiai mums literatūros Ąžuolą, ir linkėjo, kad niekuomet neužželtų takai į ją. Nes, pasak V.P.Andriukaičio, be šio didžio Žmogaus neįsivaizduojamas antrasis tautos Atgimimas (pirmojo dainius buvo Maironis), be J.Marcinkevičiaus nebūtų nei Lietuvių kalbos įstatymo, nei Trispalvės, nei Kovo 11-osios, nei tėvynės, kurios vardą jis pakvietė garsiai triskart pakartoti: Lie-tu-va!!!
„Koks geras metas Prienuose, galime pasidžiaugti tuo, kad statome! O vilniečiai, pasidavę pinigų ir vartojimo kultui, užsimojo paminklus griauti…“ – dėkojo viešosios erdvės sumanytojams V.P.Andriukaitis.
Literatūros kritikas, eseistas, knygų apie Justiną Marcinkevičių autorius Valentinas Sventickas savo pasisakyme akcentavo tris dalykus:

Už dar vieną Poeto atminimo įamžinimo akcentą Prienuose padėkojo jo brolis Romas Kazimieras.

„Pirma. J.Marcinkevičius buvo ir yra reikšmingas ne tik literatūrai, tautai ir visuomenei, tačiau tą reikšmingumą reikia nuolatos liudyti. Čia, kur mes esame, yra svarbus to reikšmingumo liudijimas. Ačiū už jį.
Antra. „Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu…“ Ši eilutė – iš 1963 metais parašyto poeto eilėraščio. Čia iš naujo ji aktualizuojama, kad mes visi kartu prisimintume ir šio eilėraščio paskutinę eilutę „…tik nesumindžiokit širdies.“ Į jauno poeto prašymą ne visi Lietuvoje atsiliepė. Jūs suprantate, apie ką aš kalbu…
Trečia. Paklauskime savęs apsidairę ir pagalvoję, ar yra dabar Lietuvoje Justinui Marcinkevičiui prilygstantis autoritetas? Tuo ir baigiu…“
Viešosios erdvės atidarymo iškilmėse dalyvavo ir sveikinimo žodžius tarė LR Seimo narys  Andrius Palionis, dizaineris Virginijus Baranauskas, Birštono savivaldybės merės vardu kalbėjo Tarybos sekretorė Eglė Kėvalaitė – Mačionė. Gausiame svečių būryje buvo ir Justino Marcinkevičiaus artimieji: poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė, jo broliai Romas

Projekto metu bibliotekos vidiniame kieme įrengtas anfiteatras, kuris taps patrauklia renginių vieta.

Kazimieras ir Rytis Marcinkevičiai, sesuo Dalia Marcinkevičiūtė-Beniulienė, kiti giminaičiai.
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė padėkojo visiems, prisidėjusiems prie kiemelio įrengimo (su šiais žmonėmis kartu ryžtingai, kryptingai, vieningai ir atsakingai buvo eita iki šventiškos dienos), ir įteikė jiems atminimo dovanas. Projektas įgyvendintas Prienų rajono savivaldybės ir privačių rėmėjų lėšomis.
Prie simbolinių vartų į J.Marcinkevičiaus kiemelį juostelę perkirpo Savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė.
Renginio metu buvo galima apžiūrėti kilnojamąją parodą „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“, parodą „Dedikacija“ ir knygų, išleistų po poeto mirties, ekspoziciją „…tą vakarą, kada manęs nebus / brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!“. Koncertą surengė aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas, jo programoje nuskambėjo Just. Marcinkevičiaus ir kitų lietuvių poetų eilės bei pagal jų žodžius parašytos dainos.
Vakarui tęsiantis, netrūko žmonių, kurie po vieną ar grupelėmis vis sugrįždavo nusifotografuoti prie Justino Marcinkevičiaus portreto. Šioje vietoje sutikta poeto dukra

Šventės dieną bibliotekoje ir jos prieigose buvo surengtos J.Marcinkevičiui ir jo kūrybai skirtos parodos.

Jurga Marcinkevičiūtė išsakė savo džiaugsmą ir dėkingumą dėl Tėvelio atminimo įamžinimo Prienuose ir pasidalino savo įspūdžiu, kurį jai paliko meniniai viešosios erdvės akcentai.
„Jaučiuosi puikiai. Tikrai negalvojau, kad bus taip gražu! Ir ne tik gražu, bet ir prasminga, naudinga ir reikalinga – tai svarbiausia! Čia galim mes ateiti, pasėdėti, išgerti kavos, čia gali stabtelti važiuojantys pro šalį…Vertinu šį kiemelį ne kaip atminties paminklą, o kaip viešąją erdvę, reikalingą miestiečiams – labai to tikiuosi. Čia taip viskas gerai padaryta, nė nesitiki, kad tai naujas projektas. Toks įspūdis, kad kiemelyje viskas kaip buvę – jame puikiai įsikomponuoja ir sena žydų kapinių tvora, ir seni medžiai, ir vidinis kiemas. Turbūt retas atvejis, kad nauji akcentai taip glaudžiai įsilietų į esančią aplinką,“ – sakė J.Marcinkevičiūtė, dėkodama atminimo erdvės koncepcijos sumanytojams ir įgyvendintojams – Prienų rajono savivaldybei, J.Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos kolektyvui, projektuotojams ir statybininkams.
Pokalbio pabaigoje ji pridūrė, kad Prienai – ypatingas miestas. Nors pati Jurga jame negyveno ir nevasarojo, su tėvelio mirtimi šis kraštas ją pradėjo traukti. „Čia – ypatingi žmonės, jie drąsūs, nuoširdūs, atviri, nebijantys pasakyti, čia – tikras gyvenimas, gera aura…“
Dalė Lazauskienė