„Mūsų rūsiai ir kambariai yra mumyse…“

Ant bangos

Prienų kultūros ir laisvalaikio centre organizuota šiuolaikinio šokio menininkų rezidencija, kurios metu į kūrybinius procesus įtraukiamos ir bendruomenės, tampančios šokio rezidencijų dalimi. Šiuolaikinio šokio asociacijos narė, šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė sutiko pasidalinti mintimis ne tik apie pirmą kartą Prienuose organizuojamą šokio projektą, bet papasakojo ir apie savo solinio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“ sąsajas su trijų jaunuolių organizuota paroda Prienuose „…PO GRINDIM“.

– Šokio menininkų rezidencija – tai kažkas labai naujo ir netikėto Prienuose…
– Tai – šiuolaikinio šokio asociacijos rengiamos rezidencijos, kai šiuolaikinio šokio menininkas reziduoja (aut. past. – gyvena) regione. Aš dabar gyvenu Prienų kultūros centro patalpose, man suteiktas apgyvendinimas, maistas, salė. Taip bandoma praturtinti regiono, miesto kultūrinį gyvenimą. Tai galima daryti įvairiais būdais, pavyzdžiui, aš rengiu kūrybines dirbtuves su jaunimu. Neseniai Prienuose įvyko labai nuostabus dalykas – jaunimas atidarė unikalią parodą „…PO GRINDIM“. Ši paroda turi panašumų su mano soliniu spektakliu „Tai ne tavo sapnas“. Taigi mes nusprendėme suburti jėgas ir sudaryti galimybę parodą lankyti ir naktį. Vaikinai pakvietė mane pasirodyti renginio metu. Toks bendradarbiavimas labai malonus. Mes tiosiog su jaunimu bendradarbiaujame. Nėra taip, kad kažkas ateina, supranta ar nesupranta, išeina… Tai kitokio pobūdžio, ilgesnis bendradarbiavimas, kuris duos rezultatų ilgesniam laikui. Viliuosi, kad žmonės pažins mane kaip menininkę ir sakys, – „Oho, visai sukalbami tie šiuolaikinio šokio menininkai. Mes galime juos suprasti ir jie mus supranta, mes galime kartu padaryti kažką bendro.“
– Kaip sugalvojote šį projektą organizuoti Prienuose?
– Tai sumanė šiuolaikinio šokio asociacija. Prieš tai buvau Joniškyje, dabar esu Prienuose. Labai džiaugiuosi, kad esu Prienuose.
– Kodėl, jūsų nuomone, svarbu tokius renginius organizuoti ir mažesniuose Lietuvos miestuose?
– Labai svarbu, nes bet kokiu atveju didieji miestai gyvena tokį turiningą kultūrinį gyvenimą, netgi labai perpildytą, kad kartais tiesiog sunku išsirinkti, kur eiti. Ypač Europos didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Briuselis, kuriame aš gyvenu. Miestas turi labai turtingą kultūrinį gyvenimą, viskas labai užimta, galima keliauti į kelias parodas, spektaklius tuo pačiu metu. Regionuose to trūksta, todėl normalu, kad reikia vykdyti decentralizaciją, (aut. past. – kultūrinius renginius išsklaidyti po visą šalį), kad žmonėms nereikėtų važiuoti ieškoti kultūros į didžiuosius Lietuvos miestus. Tai paskatintų ir jaunimą pasilikti regionuose. Juose būtų ką veikti, ką pažiūrėti, kaip „išsikvėpti“, svarbu pasirūpinti tuo, kad jauni žmonės turėtų bendraminčių, ir kūrybingas jaunimas nesijaustų „juodomis varnomis“, matytų prošvaisčių savo mieste ir jaustų, jog įmanoma suorganizuoti ką nors jiems patiems. Taigi parodyti, kad kiti atvažiuoja ir jais domisi.
– Ar tai pirmasis jūsų apsilankymas Prienuose?
– Iš tikrųjų, taip. Pirmą kartą esu Prienuose. Esu iš Kauno, bet aš, būdama 19 metų, išvažiavau į Prancūziją ir ten mokiausi, studijavau, todėl nenustebkite, kad aš per savo 19 gyvenimo metų nebuvau Prienuose. Neteko į juos užklysti.
– Kokie yra jūsų ir šiuolaikinio šokio asociacijos projektų ateities planai?
– Mano performanso ateities planuose – toliau rūpintis jo sklaida. Projektas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – tai mano performanso „Tai ne tavo sapnas“ tobulinimas ir sklaida Lietuvoje, o antra projekto dalis, tai šiuolaikinio šokio asociacijos ir Prienų kultūros centro projektas, kviečiantis šokio menininkus į Prienus. Tikiuosi, regionuose tokie projektai su šokiu, menų sinteze taps populiarūs.

Apie Karolio Pūko, Arno Rasimavičiaus ir Danieliaus Aldakausko parodą „…PO GRINDIM“ bei savas interpretacijas:

– „Aš buvau labai nustebusi, kai direktorė Virginija ir projekto vadovė Zita mane atvedė į Kultūros centre organizuojamą parodą rūsyje. Tuo metu aš galvojau, – „kas gi čia bus?“ Ateinu į vieną rūsio erdvę, matau kabo paveikslai, einame vis toliau ir matau dar daugiau įdomesnių darbų, ir tada vienas iš jaunimo būrelio vedė gido turą, kuris papasakojo, kaip gimė šie darbai. Pagalvojau: „Vau, aš geresnėje parodoje jau seniai nesu buvusi. “
Tuomet jaunimas pasiūlė ir man pasirodyti. Aš iškart sutikau, pamaniau, kad rūsyje estetiškai tiktų tai, ką aš darau. O vėliau supratau, kad ne tik estetiškai, bet yra ir gražių paralelių.
Pirma paralelė yra tai, kad paroda vadinasi „…PO GRINDIM“, o aš savame solo spektaklyje tyrinėju maištininkės figūrą. Tai – lyg pogrindžio figūra, nes maištininkas veikia socialinių normų pogrindyje. Aš maištininką matau, kaip labai pozityvią figūrą, norinčią ką nors pakeisti į gerą, savo energija užkrėsti kitus. Jaunimas kaip tik man parodė, kiek pozityvus gali būti jų užsidegimas ir kaip pogrindyje įvyko šis super dalykas, jaunimas eksponavo nematytus darbus ir labai aukšto lygio kūrybą. Antroji paralelė – rūsyje. Rūsys yra metafora, o aš savo spektaklyje naudoju kitą metaforą – kambarį. Aš sukūriau performansą saviizoliacijoje, savo kambaryje, bet taip pat tai yra metafora vidinės būsenos, vidinio kambario, saugios apibrėžtos erdvės, kurios ribose tu gali jaustis laisvas. Man tai – labai gražu, tai – laisvės ieškojimas ir tos ribos, kurios vis labiau plečiasi.

Vilma parepavo kelias eilutes iš savo solinio spektaklio:
„Kambarys manyje,
Telikas kambaryje,
Zombiai televizoriuje,
Pliombos galvoje,
Durys, spyna, bet ji užrakinta,
Yra raktas, bet jis užsikirto,
Rodos niekas negali išeiti,
Jokios mintys, žmonės, kelionės,
Mes tarpinėje zonoje, ateities peizaže,
Betgi papasakokit, o jūs apie ką?
Yra istorija, kad gamta atsilygina dar viena kategorija,
Tikinčiųjų sąmokslo teorija,
Bet ar mes visatos dėmesio centre?“
…Taigi tas kambarys yra manyje, mūsų rūsiai ir kambariai yra mumyse.
Deimantė Stanevičiūtė