Artėja Baltijos kelio diena. Klausimas jaunimui: jeigu reikėtų eiti ginti Lietuvos, ar prisijungtumėte?

Aš – pilietis

Kristijonas Raibužis, 19 m.:
– Žiūrint kaip: jeigu kaip Sausio tryliktoji arba pats Baltijos kelias – aš manau, kad tikrai eičiau, nebijočiau šitų dalykų, nes manau, kad tai yra narsu. Tačiau, jeigu žiūrint giliau į praeitį, pavyzdžiui, kaip vyko partizaninis karas, aš pabijočiau. Manau, kad praeityje buvo tikrai drąsių žmonių, bet norint būti pilietiškam ir ginti savo šalį ne visados reikia jėgos. Galima tai daryti ir kitomis veiklomis, per tokias, kaip Baltijos kelias arba kaip praėjusiais metais „Laisvės TV“ organizuota gyva grandinė Baltarusijai. Mano nuomone, tokiomis simbolinėmis akcijomis galima ginti savo tėvynę ir aš tikrai jose dalyvaučiau, nebijočiau. Tai – kiekvieno piliečio pareiga ir bent jau man laisvė ir demokratija yra didžiausios pamatinės vertybės, ypač šiomis dienomis, kai visai neseniai buvo mitinguota prie Seimo. Tokie įvykiai parodo, kad demokratija yra labai didelis darbas, ji yra kova kasdieną, nes iki diktatūros nueiti – labai lengva.

Austėja Suchockaitė, 17 m.:
– Žinoma, kad Lietuvos ginti eičiau. Nes kas daugiau prisijungs, jei ne mes? Jei nebūtų žmonių, kurie prisijungtų po vieną – nebūtų ir Baltijos kelio. Manau, kad Lietuva susideda iš daugumos, o dauguma esame kiekvienas mūsų.

Andrius Grumadas, 17 m.:
– Jeigu reikėtų ginti Lietuvą nuo realaus priešo – žinoma. Galbūt mylėti valstybę vien tik dėl to, kad joje gimei yra kvaila, bet tuo pačiu tai – labai drąsu ir heroiška. Kiekvieno lietuvio pareiga yra būti pilietiškam, įsitraukti į visuomenės procesus.

Karolis Pūkas, 16 m.:
– Prisijungčiau, bet galbūt ne tokiu drastišku būdu kaip dabar Lietuvoje ginamos vertybės, organizuojant riaušes prie Seimo. Manau, kad aš prisijungčiau prie Baltijos kelio, pasilaikyčiau rankomis, prisidėčiau prie vienybės, bet tikrai nebūčiau tas, kuris šaukia ar kitaip demonstruoja pyktį.

Martyna Vaitkūnaitė, 19 m.:
– Gimiau laisvoje Lietuvoje, todėl apie visus žiaurius įvykius mūsų šalyje žinau tik iš istorijos ir pilietinių pamokų, egzistuojančių užrašų, senelių pasakojimų. Apie tokias akcijas, kaip Baltijos kelias, taip pat teko girdėti tik iš kitų žmonių lūpų, tad dabar paklausta, ar pati galėčiau dalyvauti tokioje akcijoje, manau, būčiau drąsi ir pateikčiau teigiamą atsakymą. Visgi, galvodama apie tai ilgiau, suvokiu, kad tuo metu drąsa nebuvo viskas, ko reikėjo mūsų tėvams ir seneliams. Jiems reikėjo pasiryžimo, supratimo, kad bus viskas, arba nieko. Rizikuoti brangiausiu turimu dalyku – gyvybe – gali tik tie, kurie myli savo kraštą ir neįsivaizduoja gyvenimo nuolatinėje priespaudoje. Galbūt atsidūrusi situacijoje, kurioje buvo mūsų artimi žmonės, pabijočiau priimti tokį sprendimą, tačiau noriu tikėti, kad myliu savo kraštą pakankamai stipriai, kad drįsčiau kartu su žmonėmis stovėti gyvoje grandinėje. Noriu tikėti, kad būčiau pakankamai drąsi, kad galėčiau tą meilę savo šaliai demonstruoti net tada, kai situacija yra nepavydėtina, netgi gąsdinanti. Esu lietuvė, o lietuviai visada buvo tauta, kuri nemoka pasiduoti.

Miglė Tamošiūnaitė