Atgaiva…

Pašnekesiai

Visą naktį lijo. Taip ramiai, be vėjo, kaip sakydavo senoliai – grybų lietus. Po kaitrų ištroškusi žemė sugėrė į save kiekvieną lašą ir dabar alsuoja ramiai, skleisdama gaivų kvapą. Išsitiesė, pakilo žolynai, sublizgo medžių lapai, žemčiūgų taurelės, pilnos vandens karolių, žaižaruoja ryto saulėje. Gal ir mes, žmonės, jau lengviau atsikvėpsime ir atsitiesime – beveik tropiniai karščiai nuvargino, išsekino, atėmė jėgas. Ir kai ant veido viešoje vietoje vis dar kaukė, tebesauganti nuo viruso, kartais tokia nuotaika apima, kad nors kauk kaip šuva iš nevilties – kodėl gamta pasaulyje taip siautėja, pyksta, keršija mums? Vienur viską naikinančios sausros, tai be gailesčio nuplaunančios, kas pakliuvo nuo žemės paviršiaus, liūtys, tai užsiplieskę niokojantys gaisrai …
Bet šis rugpjūčio rytas nuostabiai gražus ir gaivus. Todėl liūdnas mintis į šalį ir nepradėkime rypuoti, kad štai jau netrukus Žolinė, vasaros pabaiga. Čiupkime likusį jos laiką už uodegos ir sukimės kaip tik galime, pasiimdami visus jos malonumus. Verdu rytmetinę kavą, įjungiu radijuką. Labai mėgstu jo klausytis – nereikia maigyti rankose telefono ir ieškoti naujienų. Tvarkaisi, pusryčiauji, o jis tau kalba. Tiesą pasakius, kalba ne visai tai, ką norėčiau išgirsti. Tokiu metu man smalsu, kiek grūdo šiemet užauginome, kaip sekėsi javapjūtė, ar skalsi bus duonelė, ar užtektinai prisišienavo pašaro ūkininkai. Na, ir visai įdomu būt sužinot, kiek pirmokėlių šiemet išeis į mokyklas, ar spėjo jas paremontuoti, pagražinti naujiems mokslo metams? Na, apie tai niekas nepasakoja… ką beveiksi, klausaisi to, kas jau gal kiek ir pabodo, nes kartojasi, kartais net erzina. Tuomet pasuku rankenėlę, „einu“ į kitą stotį – čia visuomet gera muzika, įdomūs pokalbiai širdžiai ir sielai…
Pasimėgavusi savo ankstyvo ryto valanda jau suku galvą, ką čia skanaus pusrytėliams pramanyti, mat dar nepasidžiaugiau, kad po ilgo išsiskyrimo vaikai aplankė, anūkai atostogoms sugužėjo. Kaimynai taipogi atžalų sulaukė, tai dabar ir linksmo klegesio aplink, ir judesio daugiau. Kitas gyvenimo tempas, kitos nuotaikos. Jaunimėlis pasikeitęs, paaugęs, jau kiek drovisi močiutės mylavimų, sentimentų. Bet kalbų, kaip vandens… Viską turime pasipasakoti, aptarti, suplanuoti, ką veiksime. Belaukdama jų ir aš vis pagalvodavau – štai, būtinai mažiesiems tą ar aną dalyką priminsiu, papasakosiu, gal bus įdomu. Kažką iš jų tėvų vaikystės, kažką iš savo gyvenimo, iš mūsų šeimos istorijos. Nes labai dažnai apgailim, kad jau patys nebeturime kieno pasiteirauti apie taip parūpusius dalykus, kuriems tuomet, jaunystėje, nebuvo laiko. Liko spragos, baltos dėmės ir nebėra kaip jų užpildyti, nes išėjusiųjų ir užmarštin nusinešusių mūsų šaknų istoriją vis daugėja.
Taigi, kol vasara, kol dar ilgos dienos ir šviesūs vakarai, visas laikas mūsų – gyvenimui, bendravimui ir džiaugsmui! Gyvuokim!
Jūsų Augustina