Sakoma, kad žmogus, kuris nuolat mokosi, tobulėja, išlieka amžinai jaunas. Tokie ir yra Birštono TAU studentai – linksmi, išradingi, žingeidūs ir nusiteikę naujiems nuotykiams bei atradimams. 2021 m. birželio 29 d. puikiai užbaigę dar vienus mokslo metus, dideliu būriu linksmai iškeliavo į Kėdainius. Kodėl? Viskas paprasta! Prasidėjo vasara, visų gera nuotaika, niekur nedingo noras pabūti kartu ir pasidžiaugti mūsų Lietuva, geriau ją pažinti ir pan.
Kėdainiuose mus pasitiko nuostabi gidė istorikė Audronė Pečiulytė. Kai kurie iš mūsų jau buvo lankęsi šiame mieste, gal net ėjome pro istorinius pastatus, tačiau nežinojome, ką jie simbolizuoja, kokią istoriją gali papasakoti. Iš gidės sužinojome, kad Kėdainiai nuo XVII a. žinomi kaip vienas tautiškai margiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Čia gyveno lietuviai katalikai, rusai stačiatikiai, škotai evangelikai reformatai, vokiečiai evangelikai liuteronai. Be abejo, įsikūrus laisvajam uostui, plečiantis turgams, randantis reguliarioms mugėms, į miestelį atsikėlė ir žydai judėjai. Jų įsikūrimo Kėdainiuose data varijuoja nuo XIV iki XVII amžiaus, o tikslios žinios mus pasiekia su lauko etmono Kristupo Radvilos 1627-ųjų dokumentu, kurioje suteikiama teisė Kėdainiuose įsikurti svetimšaliams, tarp jų ir žydams, bet tik doriems ir gero elgesio.
Sakoma, kad Kėdainiai yra kaip Rumšiškės – muziejus po atviru dangumi. Kranto pirmoji gatvė – nuo tarpukario išlikusi žydų gyvenama gatvė su autentiškais žydų gyvenamųjų namų fasadais. Tiesa, dabar ji vadinasi Milošo vardu, nes jis gimė šalia Kėdainių. Bene trumpiausioje ir gana autentiškoje Žydų gatvėje dar ir šiandien galima pamatyti tradicinio žydų būsto Kėdainiuose reliktą, kurį sudaro visi šeimos gyvenimui būtiniausi elementai: religinėms apeigoms skirtas prieangis, gyvenamosios patalpos, skliautuotas rūsys po jomis, ūkinė dalis su kalve ir nedidelis medinis tvartas. Unikaliausia namo dalis yra Sukot – Palapinių šventei švęsti skirtas namelis, turėjęs stoglangį. Stoglangis buvo atidaromas, pastatomas staliukas ir valgoma. Nes rugsėjo mėnesį žydai vienai savaitei turi pasistatyti palapinę kieme – su sienomis, bet kiauru stogu. Taip jie mini išsilaisvinimą iš Egipto vergovės, kai 40 metų klajojo po dykumą, gyveno palapinėse, valgė ir gyveno po atviru dangumi. Bet čia gyvenęs žydas pagalvojo, kam jam kiekvienais metais statytis palapinę, jeigu jis gali pasidaryti stoglangį, jį atidaryti, pasistatyti staliuką, pavalgyti ir vėl uždaryti.
Gidė Audronė kalbėjo ir apie tai, kad maždaug 200 metų Kėdainiuose gyveno ir škotai. Pamatę, kad XVIII a. pabaigoje verslo sąlygos labai pablogėjo, įvyko kontrreformacija, jie pardavė verslą žydams ir išvažiavo iš Kėdainių ieškoti geresnės vietos. Daugelis nė nežino, kad miesto aikštėje esantis vienas gražiausių Lietuvoje išlikusių architektūros pavyzdžių – buvę škotų pirklių namai – taip pat susiję ir su žydais.
Kėdainiai dar vadinami Radvilų miestu. Gidė mums pasakojo, kad jau XVII a. Radvilos įkūrė reformistinę gimnaziją, kuri buvo laikoma europinio lygio mokykla. Šiuo metu tai – Šviesioji Kėdainių gimnazija. Lankėmės ir Kėdainių refor-matų bažnyčios rūsyje, kur yra Radvilų mauzoliejus, kuriame išlikę keli kunigaikščių Radvilų sarkofagai. Sužinojome apie Radvilos Juodojo motiną Oną Kiškaitę, Kristupo Radvilos žmoną, ir kaip jų santuoka pakeitė Kėdainių herbą.
Daug kas mus sužavėjo Kėdainiuose. Supratome, kiek daug šiam miestui davė didi Radvilų giminė, kaip pamažu iš nedidelės gyvenvietės atsirado Magdeburgo teises gavęs ir raudonu antspaudu galintis savo dokumentus patvirtinti miestas.
Atsisveikinę su Kėdainiais apsilankėme Paberžėje. Viešėjome 1863 m. sukilimo muziejuje, kuris buvo įkurtas 1993 metais, XVIII a. vokiečių kilmės barono Stanislovo Šilingo dvare. Būtent čia kunigas Antanas Mackevičius suformavo sukilėlių būrį ir stojo į atvirą kovą prieš carizmą. Čia galėjome išvysti sukilėlių ginklų, asmeninių daiktų, dokumentų, eksponuojamus žymiausių Lietuvos grafikų bei tapytojų dailės kūrinius, atspindinčius sukilėlių kovas bei įamžinančius jų atminimą. Šalia muziejaus – Paberžės bažnyčia, statyta liaudies meistrų. Čia saugomi bene žymiausio lietuvių dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai ir altorius. Bažnyčioje, senojoje klebonijoje bei svirne išvydome unikalias Tėvo Stanislovo ,,saugotuves“ – bažnytinio meno, metalo plastikos, skulptūros, tapybos ir kt. rinkinius, sužinojome apie šio nuostabaus žmogaus gyvenimą, jo būdą. Žinoma, išalkome kelionėje, todėl nuvykome į Kėdainių r. Sirutiškyje esantį viešbutį „Raganė“. Čia ragavome įvairių rankomis pagamintų virtinukų: su pievagrybiais, varške ir peletrūnu, tarkuotomis bulvėmis, kiauliena, kepenėlėmis.
Laikas prabėgo tiesiog nepastebimai. Dėkojame mūsų direktorei Nijolei Jakimonienei, jos padėjėjui ir šios kelionės sumanytojui Antanui Kisieliui už nuostabias ir nepamirštamas akimirkas, įdomią patirtį ir, žinoma, už padovanotą gerą nuotaiką. Linkime visiems Birštono TAU studentams nepamirštamos puikios likusios vasaros. Iki pasimatymo kitais mokslo metais!
Asta Ferevičienė
Birštono TAU dekanė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“