Atsisveikinome su kunigu, Dvasios tėvu pagal Viešpaties širdį…

Antradienį Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos tikintieji Amžinojo poilsio palydėjo monsinjorą Juozapą Užupį (1929–2021).
Prienų miesto garbės pilietis, klebonas J.Užupis su bažnytinėmis iškilmėmis buvo palaidotas Prienų bažnyčios šventoriuje – šiuose maldos namuose jis 27 metus būrė tikinčiųjų bendruomenę, rūpinosi parapijiečių sielovados reikalais, mokė tikėjimo tiesų, teikė sakramentus. Kunigas pakrikštijo daugybę vaikų, parengė juos Pirmajai komunijai, sutuokė nemažai porų, lankė ir guodė sergančiuosius, suteikė jiems ligonių patepimą. 45-erius savo gyvenimo metus jis praleido Prienuose, bendravo su jaunais, savo pavyzdžiu rodė pagarbą seniems, žmones jis užkalbindavo gatvėje, besilankydamas įvairiose institucijose, dėl tokio nuoširdaus dėmesio tarp parapijiečių užsitarnavo didelį autoritetą.
Monsinjoras J.Užupis Dievo žodį skelbė ir gūdžiais sovietiniais metais, stebimas saugumo. Prasidėjus Persitvarkymui, jis dalyvavo visose atgimimo veiklose, atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, rašė spaudoje, platino katalikišką ir kitą spaudą, teikė paramą atsikūrusiai Carito organizacijai. Kunigas suspėjo visur, atsakingai atlikdamas vyskupo jam pavestas pareigas.
Kunigas dirbo Radviliškio, Žalpių, Grižų, Gelgaudiškio, Ūdrijos, Marijampolės parapijose, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prefektu ir dėstytoju, Kauno arkikatedros bazilikos vikaru. Nuo 1976 metų paskirtas Prienų parapijos klebonu. Jam patikėtos pareigos Vilkaviškio vyskupijos kunigų taryboje ir Katechetinėje komisijoje, bažnytiniame tribunole, Konsultorių kolegijoje, Aleksoto dekanate rodė didelį vyskupijos vyresnybės pasitikėjimą monsinjoru, jo išmintimi ir branda.
Kai 2003 metais buvo atleistas iš klebono pareigų, kun. J.Užupis dar 18 metų ėjo altaristos pareigas, pagelbėdamas visiems tiems, kam reikėjo dvasinės stiprybės ir atleidimo nuo nuodėmių malonės.
Prelatas J.Užupis kunigystės keliu nukreipė dešimtį jaunuolių, buvo jaunų vikarų mokytoju ir dvasiniu patarėju. Todėl jam nusilenkti paskutinį kartą į laidotuves atvyko daugelis įvairių parapijų kunigų, taip pat ir dirbusių Prienų parapijoje. Skaitydamas šv. Mišių homiliją, prisiminimais apie savo Mokytoją pasidalino Griškabūdžio Kristaus atsimainymo parapijos klebonas kun. Vytautas Mazirskas, kurio širdyje J.Užupis subrandino pašaukimą kunigystei. Jo teigimu, monsinjoro tarnystė Prienuose jam uždėjo iškilios asmenybės vainiką.
„Niekada neįsivaizdavau, kad būsiu savo dvasios mokytojo, klebono, patikėjusio mano pašaukimu kunigystei, gimtosios Griškabūdžio parapijos klebonu. Tai leido man dar geriau suprasti monsinjoro tikėjimą, maldas, o kartais ir neįkandamų zanavykiškų juokų šaknis…“, – sakė kun. V.Mazirskas.
Laidotuvių šv. Mišias aukojo JE Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila, dalyvaujant monsinjoro sūnėnui, Alytaus dekanato dekanui, g. kan. Arūnui Užupiui, kuris nuoširdžiai padėkojo tiems žmonėms, kurie buvo monsinjorui dvasiškai artimi, jį globojo ilgus metus ir paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, susirinko jo palydėti į Amžinybę… Paskutinę pagarbą a.a. monsinjorui J.Užupiui išreiškė buvęs jo bendramokslis Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, broliai kunigai, Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas ir daugelis parapijiečių.
„Turėjome kunigą – Dvasios tėvą pagal Viešpaties širdį“, – tardamas atsisveikinimo žodžius prie velionio karsto sakė vienas iš monsinjoro išugdytų kunigų – Lietuvos policijos kapelionas Kauno regionui, kun. teol. lic. Sigitas Bitkauskas, primindamas apaštalą Paulių, kurį monsinjoras J.Užupis mėgo cituoti ir jo žodžiais greičiausiai būtų norėjęs su visais atsisveikinti:
„Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas…“
Dalė Lazauskienė

Monsinjorą Juozą Užupį prisimenant…

Kupinas jėgų, visada besišypsantis. Vaikščiodamas po šventorių galėjo iki sutemų pasakoti apie parapijos žmones, išėjusius Anapilin. Per pietus klausdavo, kaip sekasi dirbti su jaunimu, mokyklose. Rūpestigas ir įžvalgus, daug dėmesio ir laiko skirdavo atėjusiam žmogui. Globodavo ir patardavo mums, jauniems kunigams, vikarams, nuolatos mokydavo. Tokį jį prisiminsiu visada. Ir paskutinį kartą, kai kovo 22-ąją jį aplankiau ligoninės palatoje, jis šypsojosi.
Pagarbiai – kun. Remigijus Maceina, Igliaukos parapijos klebonas

Kunigo monsinjoro Juozo Užupio pagrindinė misija buvo – nešti Dievą žmonijai. Jis ėjo pas žmones su tauria, tyra ir mylinčia širdimi. Niekada neskirstė žmonių, buvo mylintis kunigas, sugebėjęs pamatyti žmoguje tai, kas jame gera, bet neatstūmęs ir kitaip mąstančiųjų. Visada sugebėjo paguosti didelį ir mažą. Jis ėjo į žmones ten, kur buvo reikalingas. Buvo apdovanotas talentais, turėjo gražų aiškų balsą, buvo be galo nuoširdus, kuklus, kiekvienam rasdavo pasakyti stiprinantį, paguodžiantį žodį. Jis tėviškai vedė visus, kurie buvo patikėti jo dvasinei globai.
Man teko didelė garbė pažinti ir prisiliesti prie ištikimo bažnyčios tarno kunigo monsinjoro Juozo Užupio visus 45 metus. Esu dėkinga jam už dvasinę pagalbą ir paguodą laidojant mano mirusius tėvus, už gyvenimiškus pamokymus.
Turėjo be galo jautrią širdį skausmo ir kančios metu. Ir gulėdamas ligos patale niekada nesiskundė, kad kažką skauda, paklaustas atsakydavo „Dievas žino“. Užgeso kaip žvakė, ramiai be dejonių. Ilsėkis ramybėje, mylimas kunige monsinjore Juozai Užupi.
Aldona Marija Matusevičiūtė, VšĮ Prienų ligoninė gydytoja

Būti arčiau monsinjoro Juozo Užupio – didelė gyvenimo dovana. Tai buvo reto įžvalgumo žmogus. Džiaugiuosi, kad nors anksčiau dažnai ir nematęs manęs tarp besimeldžiančiųjų Prienų bažnyčioje, jis pritarė mano sprendimui tapti katechete ir rėmė visus sumanymus.
Ir dar. Monsinjoras turėjo itin stiprų, subtilų, sakyčiau, inteligentišką humoro jausmą, persunktą gilia išmintimi.
Alma Vaišnienė, katechetė

Buvęs Prienų parapijos klebonas monsinjoras J. Užupis turėjo begalę gerų savybių, buvo visada pasiruošęs kiekvienam padėti. Jis buvo apdovanotas ir nepaprastai gražia savybe – mylėti vaikus.
Sėdėjom su Kajuku bažnyčioje, stebėjome, kaip kunigas Rytis meldžiasi, kol Kajaus mama puošia altorių. Prie mūsų priėjo monsinjoras. Paėmė Kajų už rankutės ir nusivedė per bažnyčią. Aiškino, rodė, o ir smalsus keturmetis vis klausinėjo. Atvedęs Kajų vėl prie manęs, jį palaimino. Vakare mažasis katalikas su dideliu įkvėpimu pareiškė: „Mama, aš kalbėjau su Dievo tarnu…“
Stefanija Bekešienė

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais gerb. monsinjoras Prienų II vid. mokykloje dėstė tikybą, konsultavo mažai patirties turinčius katechetus. Buvo dvasingas, turintis gerą humoro jausmą, patariantis kebliose situacijose. Ypač jautriai dirbo su neturinčiais mokymosi motyvacijos mokiniais.
Ne vienam pedagogui teko bendrauti su kunigu asmeniniais reikalais: krikštynos, vestuvės, laidotuvės. Ačiū, kad „buvome suprasti. Tiesiog geras žmogus“, – taip dabar prisimena kunigą parapijiečiai.
Gerb. J. Užupis išėjo, bet jo skleista šviesa, bendravimo akmenukas pasiliko mumyse. Ačiū Jums. Ilsėkitės baigęs žemišką kelionę. Globokite mus iš aukštybių.
Senjorė Danutė Radkevičienė

Balandžio 17 d. pasklinda žinia, kad į Tėvo namus sugrįžo monsinjoras Juozas Užupis.
Tai mano pirmasis klebonas Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijoje, kur susitikome 2001 metais rugpjūčio pabaigoje, o jau rugsėjo 22 dieną, manųjų kunigystės šventimų šventinių pietų metu, linkėjo, kad, kaip Kapryje žydi svaigiai kvapnios rožės, taip tarnystės darbų kvapsnis sklistų.
Pirmųjų iškilmingų šv. Mišių Prienuose metu mons. Juozas man padovanojo nuo laiko pageltusį vokelį, kuriame buvo sudėti jo kurso draugo kunigo Broniaus Pužo ranka rašyti pokalbių lapeliai, nes kunigas Bronius sirgo gerklės vėžiu ir negalėjo kalbėti, todėl mons. Juozas jam kalbėdavo, o kun. Bronius rašydavo atsakymus ant lapelių. Tuos pageltusiame vokelyje gulinčius lapelius įteikdamas mons. Juozas pasakė: „Niekada neįsivaizdavau, kad kun. Broniaus brolio Antano anūkas bus mano vikaras“, mat kun. Bronius, mano senelio Antano Pužo brolis, kuriuo mons. Juozas labai rūpinosi jo ligos laike, duodavo mano močiutei Salomėjai pinigų, kad galėtų nupirkti vaistų ir kitų slaugymui reikalingų dalykų.
Vikaraujant Prienuose pastebėjau kelias savo pirmojo klebono savybes, kurios labiausiai įsirėžė atmintin:
– neišdildoma meilė klausyklai. Tiesiog buvo suaugęs su šia tarnyste. Ateidavo anksčiausiai, pirmutinis. Klausydavo išpažinčių ir melsdavosi Brevijorių;
– bendravimas su žmonėmis. Nesu matęs, kad praeitų žmogų jo neužkalbinęs, nepasilabinęs, nepasidomėjęs, kaip sekasi;
– savitas, intelektualus, humoro jausmas. Kartais „nepagaudamas“ minties gilumo žmogus net įsižeisdavo, nes buvo juokaujama ne lėkštai;
– knygų skaitymas. Buvo nepralenkiamas. Nusipirkęs naują knygą norėdavau pasigirti, kad turiu, o jis kukliai išsitraukdavo iš savo portfeliuko ir ramiai versdavo puslapius, kurie mirgėjo nuo jo žymėjimų salotiniu markeriu, pieštuku prirašytų pastabų;
– didinga pagarba seminarijos bendramoksliams/kurso draugams. Tikriausiai prieniškiai mintinai moka visų kurso draugų gyvenimo biografijas, jų bendravimo ypatumus, nuo Floridos iki Panevėžio.
2020 metų rudenį su mama daug kalbėjomės apie jos Krikšto tėvą kun. Bronių ir abu nusprendėm, kad turiu ta tema specialiai pakalbinti mons. Užupį, nes daugiau niekas nežino, nepamena, nepažįsta. Tačiau… ir jau nėra pas ką paklausti, ruduo nunokino savo vaisius, nespėjai surinkti derliaus ir neturi…
Širdy – dėkingumas, kad teko pažinti šį bažnytišką kunigą, nors nebuvau jam ypač paklusnus vikaras. Ko norėt, kai tau 24-eri… ir viską išmanai geriausiai…
Kun. Rytis Baltrušaitis, Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas

Dažnai aplankydavo Monsinjoras J.Užupis Nemuno pradinę mokyklėlę (jis taip vadino). Aplankydavo ir paprastom dienom, ir šventinėm. Rasdavo kalbą su mažu ir dideliu. Bendraudavo su mokytojom: šiltai, nuoširdžiai. Padėjo turtinti tikybos kabinetą, padovanojo daug literatūros. Dalyvavo visose Nemuno pradinės mokyklos jubiliejinėse šventėse. „Mokslas, dorumas – tautos reikalai“, – sveikindamas sakė Monsinjoras J.Užupis. O Monsinjoro išmintingi pasakojimai Adventinėse popietėse darbuotojų atmintyse išlikę iki šiol.
Mylėjo vaikus, džiaugėsi jų gebėjimu dainuoti, giedoti. Sužinojęs mūsų norą giedoti bažnyčioje, pritarė ir pakvietė muzikos mokytoją Liną Suchorukovienę su pradinių klasių mokiniais giedoti Bernelių mišiose per Šv. Kalėdas. Džiugu, kad ši tradicija tebesitęsia iki šiol.
Angelė Vasiliauskienė,
buvusi Nemuno pradinės mokyklos direktorė

Nuostabiai saulėtą, bet vėjuotą balandžio 20 dieną į paskutinę kelionę palydėjau savo Krikšto Tėvelį monsinjorą Juozapą Užupį. Mišių auka buvo ypatinga. Net dvidešimt kunigų meldėsi už Jį. Ore tvyrojo žodžiais nenusakoma atsisveikinti atėjusių parapijiečių meilė, pagarba, dėkingumas.
Ataidint beriamų žemių ant karsto garsams, bandžiau prisiminti kažką ypatingo, ką nuolatos nešiočiausi savyje. Ir pro akis prabėgo mano, jaunuolės, atostogos Prienų klebonijoje: vakariniai pasikalbėjimai, nenusakomai gilus monsinjoro humoro jausmas ir, žinoma, kelionė į Romą, Italijos sostinę. Tokia buvau laiminga, kai galėjau abiem savo krikšto tėvams parodyti įžymiausias, tik man asmeniškai numylėtas, vietas: prie Trevi fontano įmesti monetą, kad vėl sugrįžtume; nuvesti į ledainę, kur patys skaniausi Romoje ledai, ar į barą, kur gardžiausia Romoje kava; papasakoti apie italų gyvenimo būdą ir apie tai, kaip jie moka švęsti gyvenimą, netaupyti šypsenų, nenukelti bendravimo, geros nuotaikos, muzikos, dainų į vėlesnį gyvenimo etapą…
Toks buvo ir mano Krikšto Tėvas kunigas Juozapas. Mokėjęs švęsti gyvenimą, gebėjęs kiekviename žmoguje pamatyti gėrį, kiekvieną pagirti, išaukštinti, tėviškai paplekšnoti per petį, padrąsinti. Ir visuomet su šypsena. Simboliška – balandžio 21-oji – Romos miesto gimtadienis – 2774 metai.
Būtinai atvažiuosiu pas Tave, Amžinasis mieste, ir atvešiu gėrio akmenėlių nuo savo Krikšto Tėvelio į Jo mylimiausią Šv. Petro baziliką prie apaštalo Petro kapo. Ir paprašysiu, kad atvertų Dangaus vartus Didžiam Žmogui, kurio labai ilgėsiuosi.
Su meile – krikšto dukra Silvija