Kelionę Nicoje prisiminus

Šiuo metu tenka prisiminti tai, kas karantino sąlygomis būtų nepakartojama… Rašau apie įsimintiną išvyką į Pietų Prancūziją – į Žydrąją pakrantę, į kurią su grupe lygiai prieš metus buvome išvykę švęsti savo gimtadienių…Taip pat stebėjome Nicos karnavalą, kuris yra vienas iš trijų garsiausių pasaulio festivalių – greta Venecijos ir Rio de Žaneiro karnavalų.
…Anksti ryte išskridome iš Vilniaus ir jau po trijų valandų nusileidome ant Viduržemio jūroje įrengto Nicos aerouosto. Nepakartojami vaizdai užbūrė iškart, bet gėrėtis jūra ilgai neteko. Netrukus puikaus gido Jono Žilinsko, beje, baigusio Jiezno vidurinę mokyklą, buvome pakviesti į autobusą. Mūsų laukė išvyka į kalnus, į senovinės pilies vyno rūsius. Taigi pažintį su šia nepakartojama šalimi, kaip ir dera Prancūzijoje, pradėjome nuo vyno degustacijos… Klausėmės įdomaus pasakojimo apie ne vienos vyndarių kartos gyvenimą, apžiūrėjome senovinius vynuogių spaudimo agregatus, skliautuotus rūsius su didelėmis statinėmis ir, žinoma, ragavome įvairaus skonio su meile pagaminto vyno.
Pasigrožėję nuostabiais vaizdais, vykome į viešbutį Nicos centre, kur apsistoję ir pavalgę skubėjome į Bataille des Fleurs – unikalų gėlių karnavalą. Tai atrodo maždaug taip: Nicos gatvėmis rieda nepakartojamo dydžio platformos, išpuoštos tūkstančiais gėlių žiedų, kurioms spalvingumu nenusileidžia puošnios šokėjos ir grojantys pučiamųjų orkestrai. Reginį labai paįvairina žiūrovai, o ypač vaikai, pasipuošę karnavaliniais drabužiais ir nuo platformų barstomos gėlės – daugybė geltonų mimozų, antiurių, kalijų ir mums nežinomų gėlių.. Aplinkiniai jas gaudo ir namo keliauja su glėbiais įvairiausių gėlių, taip sukurdami jaukią atmosferą visame mieste. Argi gali žmogus, nešantis rankose gėles, nesišypsoti?
Kitą dieną mūsų laukė gardūs pusryčiai ir ekskursija po Nicą. Tai – didžiausias Viduržemio jūros kurortas Prancūzijoje. V a. prieš mūsų erą miestą įkūrė graikai ir pergalės deivės Nikės garbei pavadino Nikėja. Vėliau čia apsigyveno romėnai. Švelni žiema ir augalija traukė visus. Promenade des Anglais, einanti palei pakrantę, buvo nutiesta XIX a. 4 dešimtmetyje už anglų bendruomenės surinktas lėšas. Čia mėgdavo lankytis ir Anglijos karalienė Viktorija. Dabar tai – 7 km ilgio bulvaras.
Vaikščiojome po senamiestį, Jean Medecin aveniu, pakilome prie krioklio, krentančio žemyn, saulės spinduliuose spindinčio įvairiomis vaivorykštės spektro spalvomis. Gatvės gale priėjome ant kalno stovinčią pilį, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama…
Vieile ville – senamiestis su siauromis gatvelėmis, vingiuojančiomis tarp senų, raudonomis čerpėmis dengtų pastatų. Nulenkėme galvas 2016 liepos 14-osios aukų atminimo vietoje. Būtent tos dienos vakarą Anglų promenadoje susirinkusiųjų minią sunkvežimiu atakavo teroristas, prieš tai susidorojęs su vilkiko vairuotoju. Atakos metu žuvo 86 ir buvo sužeisti 458 žmonės, bet Prancūzijos žmones sunku išgąsdinti – šioje gatvėje karnavalo dienomis vėl buvo pilna žmonių…
Nicoje yra keleivinis, prekybos ir žvejų uostai. Su Paryžiumi susisiekti, be lėktuvo, dar galima geležinkeliu ir autostrada. Gyventojai daugiausia dirba aptarnavimo srityje, maisto, tekstilės, parfumerijos ir kitose pramonės įmonėse.
Priemiesčiuose auginamos gėlės, alyvuogės, vynuogės, citrusiniai vaisiai. Mieste veikia 1965 m. įkurtas universitetas, kino studija, 8 muziejai. Pakrantės architektūrai tinka prašmatnus XIX–XX a. pradžios eklektinis stilius. Mieste daug XVII- XVIII a. italų baroko stiliaus bažnyčių ir rūmų, kai kuriuose maldos namuose ir mes lankėmės. Beje, mūsų viešbutis IBIS buvo įsikūręs netoli katedros Notre-Dame de Nice, kurioje praėjusių metų pabaigoje vėl buvo įvykdytas išpuolis, pareikalavęs aukų.
Aplankėme ir svajonių Monaką – Monako kunigaikštystės sostinę, vieną prestižiškiausių pasaulio miestų. Miestą-valstybę jau 700 metų valdo kunigaikščių Grimaldi giminės, seniausia pasaulyje monarchų dinastija. Šiuo metu Monaką valdo kunigaikštis Albertas II. Kunigaikščio rūmai pastatyti XIII- XIX a., netoliese Šv. Nikolo katedra. Aikštė prieš baziliką išklota mozaika, vaizduojančia Grimaldi šeimos herbą. Monakas užima 1,9 kvadratinių kilometrų plotą. Jis išgarsėjo ir dėl savo Grand Casino, kurį 1878 m. įkūrė Karolis III, siekdamas išsigelbėti nuo bankroto. Verslas buvo toks sėkmingas, kad valstybė savo piliečius galėjo atleisti nuo mokesčių. Šiandien Monakas yra mokesčių rojus, o jo gyventojų pajamos – didžiausios pasaulyje.
Jardin Exotique – egzotiškasis Monako sodas pradėtas kurti 1860 metais, kai iš Meksikos buvo atvežta daugybė augalų, kuriuos iki 1895 m. augino vyriausiasis sodininkas Augustinas Gastautas. Sodą būtina lankyti su gidu. Čia vien tik kaktusų auga per 1000 rūšių… Įspūdis nenusakomas – laiptais kyla augalai, o apačioje – daugybė baltutėlių jachtų jūroje.
Beje, šioje vienoje iš turtingiausių pasaulio šalių kavos puodelis kainuoja 2 eurus, kaip ir Lietuvoje.
Svetingai buvome priimti ir ekologiškame citrinų ūkyje. Jame mus pasitiko buvęs autolenktynininkas (įspūdinga jo varžybinių trofėjų kolekcija), dabar sėkmingai auginantis citrinas, kurių patys galėjome nusiskinti. Pasakojama, kad Ieva pavogtą iš Rojaus sodo citriną pasodino būtent šioje vietovėje. Buvome vaišinami citrinų likeriu, įvairiomis citrinų uogienėmis ir kt. Nusipirkome gardžių lauktuvių, kad namiškiams, o ir sau primintume apie tą romantišką vakarą, kai siaurais takeliais vaikščiojome po kalne išsibarsčiusį ir gražiai apšviestą citrinų sodą.
Kitą rytą važiavome į Triufelių ūkį, kur mūsų jau laukė nuostabi šeimyna – tėvai ir trys sūnūs. Jie turi 4 šunis, išmokytus surasti po žeme brangius grybus. Verslas prasidėjo tuomet, kai vienas sūnus susirgo, ir gydytojai patarė tėvams įsigyti šuniuką, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo iš tų, kurie gali surasti grybus – triufelius. Dabar vienas iš sūnų dirba šefu restorane Nicoje ir mums pagamino puikius pietus ir desertą. Pagamintus triufeliais, valgėme gamtos prieglobstyje kalnuose. Pirkome lauktuvėms druskos, aliejaus, net medaus su triufeliais…
Aplankėme Mentono miestelį. Lankytojams privilioti čia pakaktų jau vien puikių paplūdimių ir už jų stūksančių Alpių, senų pastatų ir Belle Epoque XIX a. vasarnamių. Tačiau čia puikiai besijaučiantys citrusiniai vaisiai ir vasarį švelnus oras pagimdė idėją Citrinų festivaliams rengti. Mes taip pat vykome stebėti citrusinių vaisių teatralizuotos eisenos-karnavalo. Turėjome progą pamatyti dideles platformas su meniškai iš citrusinių vaisių išdėliotomis figūromis. Tai – kruopštus darbas – kiekvienas vaisius apsupamas gumyte ir ji klijuojama prie pagrindo, juk jei pradursi vaisių, jis po poros dienų bus sugedęs. Tarp platformų keliauja cirko artistai, klounai, guliveriai ant kojūkų ir visi jie bendrauja su publika. Reginį vainikavo 20 minučių šviesų ir muzikos fejerverkas ant vandens.
Kitą dieną vykome į vieną iš trijų didžiausių Prancūzijos kvepalų gamyklų – Fragonard. Domėjomės prancūziškų aromatų paslaptimis: veikiančių distiliavimo įrenginių ekspozicija, didžiule kvepalų kolekcija. Čia susipažinome su įvairiais kvepalų gamybos būdais, aromatais, ir, žinoma, gaminamais produktais. Sužinojome, kad 2020 m. sezono kvapas – Magnolijos žiedų, tad pirkome dovanų visoms ir visiems, mūsų laukiantiems Lietuvoje…
Eze miestelis buvo netoliese, tad į jį įžengėme pėsčiomis. Į aukštai ant uolos pakibusį miestuką įžengėme pro XIV a. vartus. Miestelis puikiai pritaikytas turistams, pilna siaurų gatvelių, iš akmenų statytų namų, o nuo jo viršuje esančio vešlaus sodo atsiveria nuostabus vaizdas į Viduržemio jūrą. Bendravome su menininkais, kurie čia darbuojasi, pirkome jų rankų darbo auskarus, apyrankes…
Eze garsieji sausainiai Calissons, sudaryti iš 3-jų sluoksnių (storas vidurinis – iš vienalytės vaisių masės, iš išorės aplietas dviem plonučiais maltų migdolų sluoksniais), tiesiog tirpstantys burnoje, yra gaminami tik šiame regione. Jiems suteikta saugoma geografinė nuoroda…
VILLA et Jardins Ephrussi de Rothschild – terakotos ir marmuro rūmai, kuriuos statė net 20 architektų, apsupti 9 teminių parkų. Rotšildų šeimos taisyklė – tik vyrai gali įsitraukti į šeimos verslą, todėl baronienė Beatrice Ephrussi de Rothschild išgarsėjo kaip kolekcininkė, surinkusi daugybę paveikslų, Marijos Antuanetės daiktų. Jos sukaupta XV – XVIII a. porceliano kolekcija yra garsi visoje Europoje. 1934 m. baronienė testamentu rūmus paliko Prancūzijos institutui, ir visas šitas grožis yra atviras lankytojams.
Lankėme nuostabaus grožio „erelių lizdus“ – senovinius miestelius, kurie tokie mieli ir nepakartojami, kad trūksta žodžių juos apsakyti – tai reikia tiesiog pamatyti, ne veltui kai kurie grupės nariai šiuo maršrutu keliavo jau nebe pirmą kartą.
Oro temperatūra buvo palanki kelionei – 26 laipsniai Celsijaus. Muzika, nuostabūs vaizdai ir tikro šampano taurė – tai mus šildo ir dabar, po vienerių epidemijos metų…
Kas dar liko įsimintino? Kūrybos dvasia persismelkiantys Saint-Paul-de-Vence arba Gourdon miesteliai. Nicos karnavale dominuojanti mada su Anna Wintour, Karlu Lagerfeldu ir kitais mados korifėjais…
Džiaugiamės, kad kelionių centras „Banelituras“ mums organizavo tokią puikią kelionę, na, ir, žinoma, tuo, kad šalia buvo nuostabūs, ne vienoje kelionėje išbandyti draugai. Gera vėl tai prisiminti…
P.S. Visą kelionę labai saugojomės tik kiniečių, nes į Nicą skridome jau išgirdę žinią apie Kinijoje nustatytą virusą. Deja, mums dar saugiai sugrįžus, kitą dieną iš Italijos su COVID-19 infekcija parskrido ir pirmoji lietuvaitė…
Nijolė Kvietkauskaitė