Gerbiami birštoniečiai,

Birštone, Jaunimo gatvėje, barbariškai sužaloti jauni medeliai, kuriuos auginome jau daugelį metų ir jie buvo užaugę iki 3–4 metrų aukščio. Dabar visi grupės medžiai yra beviltiškai sužaloti – nupjauti per pusę. Užbėgdama už akių galimoms kalboms, kad tai galbūt ,,padarė vaikai“, turiu pasakyti, kad tai tikrai ne jaunuolių, o juo labiau ne vaikų darbas – braižas ne tas. Tai tikrai suaugusio žmogaus darbas! Ir tai labai nesmagiai nuteikia, nes visuotinai priimta galvoti, kad suaugęs žmogus jau turi turėti pakankamai išminties, kad galėtų ,,auklėti jaunimą“ – o ką galima pasakyti tokiu atveju? Kaip gali taip besielgiantis žmogus ką nors auklėti? Ir koks būtų tokio auklėjimo rezultatas?
Bendraujant su miestiečiais atrodo, kad visi džiaugiasi ir teisėtai didžiuojasi, kad gyvena gražiame, žaliame kurortiniame mieste. Lietuvoje, turbūt, nerastume žmogaus, kuris nežinotų Birštono ir visiems Birštono pavadinimas siejasi su mineraliniu vandeniu, žaluma ir gražiais, dideliais medžiais, kurių mieste turime daug. Gal ne visi žino, kad Birštonas – vienintelis Lietuvos miestas, kuriam šiais metais buvo siūloma suteikti Žaliosios Europos sostinės vardą. Gaila, kad tarptautinė komisija buvo priversta nutraukti savo darbą ir sustabdyti vardo suteikimo procedūrą dėl visuotinai įvesto karantino. Tikriausiai visi suprantame, kad tokie pasiekimai neatsiranda savaime – tai daugelio žmonių pastangų rezultatas. Mieste dideli medžiai yra tvarkomi ir prižiūrimi, jauni medžiai sodinami, tos veiklos tikslas yra sukurti tvarų ir ilgametį žaliąjį kurorto rūbą.
Kita šio klausimo pusė yra ta, kad gamtinės sąlygos jau eilę metų yra labai sunkios gyvajai gamtai, o ypač augalams – labai trūksta vandens. Pasodintiems medžiams reikia daug priežiūros, o tai susiję ir su žmonių darbu, ir kitomis sąnaudomis, todėl prigiję, sveiki ir augantys medžiai yra didelis turtas ne tik mums, dabar gyvenantiems ir vaikštantiems šia žeme, bet, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tai yra tas turtas, kurį mes paliksime savo vaikams, o toks palikimas yra labai svarbus, nes dideli medžiai yra išskirtinai svarbūs gamtiniai objektai, teigiamai veikiantys ne tik vietovės, kurioje auga mikroklimatą, bet ir klimatą bendrai, o per tai darantys didelę įtaką ir žmogaus gyvenimo kokybei. Jau vien dėl tos priežasties žmogus turi pagarbiai elgtis su gyvais medžiais, juos saugoti ir globoti, o ne žaloti ir naikinti!
Žmogus, sudarkęs ir taip sunaikinęs visą jau paaugusių medžių grupę, gal nepagalvojo, kad taip darydamas jis ne tik naikina turtą, priklausantį mums visiems ir turintį labai aiškią materialinę vertę, bet ir daro didžiulį moralinį nusikaltimą ir prieš gamtą, ir prieš bendruomenę, kurioje gyvena? O jis padarė štai ką:
1. Tokiais savo veiksmais jis parodė didelę nepagarbą kitiems žmonėms, visai nuvertino jų darbą ir jį pavertė niekais.
2. Padarė labai konkrečią materialinę žalą miestui.
3. Pademonstravo savo niekinamą požiūrį į gamtą, parodydamas, kad į medį žiūri, kaip į daiktą, kurį galima niokoti, kaip tik nori – medis neturi galimybės nei pasipriešinti, nei pabėgti nuo savo skriaudėjo.
Labai norisi tikėti, kad tokie dalykai niekada nebepasikartos.
Kraštovaizdžio architektės Audronės Audzevičiūtės-Daubarienės informacija