Mūsų kaimynai baltarusių tauta šiuo metu siekia laisvės. Kasdien pasiekia kraupios žinios apie vykdomą valstybės terorą prieš savo tautiečius. Tai man primena Lietuvos okupacijos metus. Kuomet okupanto veiksmai Lietuvoje buvo tokie pat. Visgi yra skirtumas – baltarusiai kenčia nuo savo prezidento, o mes kentėme nuo okupacinės valdžios.
Man Lietuvos laisvės kovos ir visas kruvinas kelias iki Laisvės visuomet yra priminimas, kad laisvė man nėra duotybė, ji iškovota mano tautiečių, mano giminaičių, kurių kraujas pralietas ir prarastos gyvybės. Vis mąstant apie tokią Lietuvos praeitį, man nebuvo svetima baltarusių kova jau nuo pat Baltarusijos prezidento rinkimų. Kartu su bičiuliais aptariame įvykius Baltarusijoje, išgyvename dėl jų, linkime, kad mūsų kaimynai pasiektų tai, ko jie trokšta – Laisvę.
Paskelbus akciją „Laisvės kelias“ – užsirentavau. Pasirinkau sektorių netoli Medininkų – norėjosi būti arčiau Baltarusijos sienos. Išvažiuojant iš namų apsirengiau baltai, pakeliui sustojus degalinėje mačiau žmones, apsirengusius taip pat baltai. Tai jaudino… Priartėjus prie mano pasirinkto sektoriaus, važiavome jau susidariusioje automobilių kolonoje, visi į vieną bendrą „Laisvės kelią“ – ypatingas jausmas. Jau sustojus ir susikibus už rankų, buvo nepaprastai jautru. Stovėjome kelias minutes, giedojome Lietuvos ir Baltarusijos himnus. Žvalgėmės vieni į kitus, kažką pasakydavome. Laikėme baltus ir raudonus kardelius – „Baltijos kelio“ simbolį. Buvo nepaprastai jaudinančios akimirkos visiems su ašaromis akyse. Stovėjome visi vieningi, susitelkę ir laisvi, „sirgdami“ už Baltarusijos laisvę.
Mano brolis Petras Lincevičius taip pat stovėjo „Laisvės kelyje“. Jis pasirinko sektorių prie „Aušros vartų“. Išsiuntėme vienas kitam po nuotrauką iš savo vietos – taip virtualiai buvome susikibę už rankų.
Viktorija Bielevičienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“