Meilės skola

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą ( Rom 13,8).

Žodis „skola“ asocijuojasi su kažkuo, ką privalome atlikti, grąžinti, kas nėra taip malonu, reikalauja pastangų. Paskutiniu metu ypač tapo populiaru greitieji kreditai, kuomet siūloma skolintis pinigų ir įsigyti norimų daiktų. Kiekvienam iš mūsų yra tekę skolintis kažką. Ir tas jausmas, kuris kyla pasiskolinus, yra skirtingas. Gali būti, jog pasiskolinus jūs jaučiate įtampą, norą greičiau atiduoti, tačiau gali būti, jog tiesiog su laiku pamirštate, kad buvote kažkam skolingi. Tačiau skolą reikia grąžinti. Delsiant grąžinti, susiduriame su nemaloniomis pasekmėmis – delspinigiai, priekaištai iš paskolinusio žmogaus, galbūt grąsinimai. Taip ar panašiai atrodo procesas, kuomet skola yra materiali. Tačiau kaip yra su skola, kurios negalima pačiupinėti ar įvertinti pinigais?
Šventasis Raštas kalba apie meilės skolą, jog mes turėtume jausti meilės skolą vienas kitam. Kaip tai suprasti? Kaip aš galiu mylėti, jeigu manęs nemyli? Kodėl aš turėčiau? Neprivalau…
Kiekvienam iš mūsų sąvoka „mylėti“ suvokiama skirtingai. Dirbdama su pacientais po įvairių operacijų, semiuosi išminties ir pati mokausi mylėti. Man asmeniškai labai artima tokia meilės iliustracija, kai „skrisdamas per gyvenimą netrukdai kitiems skraidyti ir supranti, jog skrydžiai gali būti labai skirtingi. Kai skrisdamas gali padrąsinti ir palaikyti tą, kuriam prastai sekasi.“ Mylėti – tai atiduoti tai, ką turi, negailint ir nesitikint gauti atgal.
Ar galima mylėti, kai širdyje yra prikaupta nuoskaudų, pykčio, nusivylimo, abejingumo? Jeigu įsivaizduosime indą, kuris pripildytas smėlio, akmenų, stiklo šukių. Kad ir kaip norėtume įdėti į jį skaniausių vaisių ar kitų gardumynų, to padaryti negalėsime, kol neišimsime to, kas yra prikaupta. Vidiniame sielos inde kartais tiek visko pridėta, prigrūsta, užspausta, jog sunku būtų „uodui nosį įkišti“. Kas padeda išlaisvinti visa tai? Remdamasi darbine praktika, pastebiu,jog psichorelaksacijų metu, atsipalaidavus kūnui, nurimus ir susikaupus į save, pradeda reikštis ir „eiti iš vidaus“ stiprūs jausmai, tokie, kaip ilgesys, gailestis, skausmas, liūdesys, nerimas, baimė ir kiti. Tai gali būti susiję su neišgyventais iki galo jausmais, palaidojus artimą žmogų, atsidūrus dviprasmiškoje situacijoje, susidūrus su sunkia liga, sutrikus santykiams su artimaisiais. Niekas taip nedomina žmogaus, kaip santykis su kitu. Neretai sunki liga taip žmogaus nejaudina, kaip sutrikęs santykis su vyru, žmona, vaiku, mama, tėčiu ar kitu artimu žmogumi. Pas psichologus dažniausiai ir kreipiasi klientai dėl tarpusavio santykių, kuomet vyksta atviri ar užslėpti konfliktai. Santykis gali būti komplikuotas ir su pačiu savimi, kuomet vyksta vidinė proto ir širdies kova. Tuomet artimųjų pagalba čia yra ribota. Pas psichoterapeutą žmogus tikisi protingų patarimų, „auksinių žodžių“, kurie padės išspręsti visus sunkumus, išgydys. Tačiau, remiantis patyrusių psichoterapeutų nuomone, daugiausia įtakos žmogaus sielos gydymui turi pats santykis, kuris užsimezga tarp kliento ir terapeuto. Sėdint kliento kėdėje pas terapeutą galima kalbėtis įvairiausiomis temomis, kuriomis nesikalbama su artimaisiais. Tuomet ateina nepaprastas jausmas, jog „kažkas mane girdi, kažkam aš rūpiu“. Tiesa, reikėtų nemaišyti gyvenimiškų ir terapinių santykių. Terapinis santykis prasideda ir baigiasi terapeuto kabinete, be to, už pokalbius reikia susimokėti. Tai gydantys pokalbiai, kurie veikia klientą, dėl ko keičiasi ir gyvenimas už kabineto durų. Kai trūksta meilės, žmogus jos ieško net ir psichologo ar psichoterapeuto kabinete. Dėl šios priežasties klientai (–ės) gali įsimylėti savo terapeutą. Tačiau terapeutas tam ir yra, kad padėtų suprasti, dėl ko vyksta susitikimai, jog tai yra susitarimas, kai keliami terapiniai tikslai, užduotys, yra reguliarūs susitikimai,kurie apriboti laike, tačiau jokie kiti pasibuvimai negalimi.
Dirbant su pacientėmis, kurios serga onkologinėmis ligomis, pastebėjau, jog dažnai jos įvardina savo pagrindines susirgimo priežastis – „per daug dirbau, patyriau didžiulį stresą darbe, rūpinausi tik kitais, bet ne savimi.“ Jeigu būtų galima apibendrinti – „nemylėjau savęs.“ Ką reiškia mylėti save? Tai painus klausimas, į kurį sunku atsakyti. Mylėti save dažnai painiojama su sąvoka – būti egoistu arba savimyla, tačiau ar tai yra tiesa? Egoistas rūpinasi tik savo poreikiais, nekreipdamas dėmesio į kitus, šalia esančius. O kaip atrodo tas žmogus, kuris savęs nemyli? Jeigu nekreipiu dėmesio į tai, jog kažką skauda, esu labai pavargęs,nes trūksta miego, valgau kartą per dieną ir tai darau vėlai vakare, kai laisvalaikiui ar atostogoms nelieka visiškai laiko – tai ženklai, kurie gali kalbėti apie nemeilę sau, nors visada yra išimčių (prisiminus tuos mokslininkus, genijus, kurie, nepaisydami savo poreikių, atidavė savo gyvenimą įvairiems atradimams, tyrimams, kūrybai, nes jiems buvo svarbiausia save realizuoti, ieškoti atsakymų). Nepaisydami savo poreikių, mes galime susirgti. Jeigu prisimintume Maslow poreikių piramidę, turbūt nė vienam nekils klausimų, kad pirmiausia svarbu užtikrinti fiziologinius poreikius, o po to kilti link aukštesnių – priklausymo grupei, intymumo, savirealizacijos. Būti mylimam ir mylėti – tai vienas iš pagrindinių kiekvieno iš mūsų poreikių, kuris apjungia visus išvardintus. Žmogus kenčia, kai šis poreikis yra silpnai ar visiškai nerealizuojamas. Sunku mylėti vaikus, kurie elgiasi ne taip, kaip norėtųsi, sutuoktinį, kurio elgesys „veda iš proto“, senus tėvus, kurie apipila neteisingais priekaištais, kaimynus, kurie nepatenkinti dėl visko, bendradarbius, kurie apšneka ir rezga pinkles ir t.t. Sudėtinga mylėti save, kai pasižiūrėjus į veidrodį, norisi jį išmesti laukan, kai skauda sąnarius, kamuoja nemiga, kai nesiseka atlikti užduotis taip, kaip anksčiau, kai kūnas tampa nepaklusnus… Sunku mylėti. Bet poreikis egzistuoja. Meilės skola… Kaip mylėti? Sudėtinga…
Tai klausimas, kurį kelia pacientai ir klientai psichologo ar psichoterapeuto kėdėje. Vieno „auksinio“ atsakymo negali būti. Mes visi skirtingi, todėl ir būdai gali būti labai įvairūs. Daug bėdų kyla iš noro keisti kitą, nesugebėjimo priimti žmogaus „kitoniškumo“, bandymo kontroliuoti pagal savus kriterijus. „Niekas kitas taip nesugebės padaryti, tik aš galiu“ – tai mintis, kuri dažnai lydi tuos žmones, kurie prisiima atsakomybę už visus darbus, net už kitų žmonių gyvenimą. Tuomet atsiranda nerimas, kuris gali išaugti į panikos priepuolius. Juk labai sudėtinga viską atlikti vienam ir sukontroliuoti, kad viskas būtų pagal „mane“. Galima kelti reikalavimus, priekaištus artimiesiems, kurie nemoka mylėti. „Kančia yra, kai manęs nemyli taip, kaip aš noriu“. Čia susiduriame su reikalaujančia meile, kuri nori, jog aplinkiniai elgtųsi pagal tam tikrus kriterijus. Kita meilės rūšis, kurią būtų galima išskirti, tai – „smaugianti meilė“. Ją galima būtų apibūdinti tokia mintimi: „Aš taip myliu, kad pasirūpinu viskuo, kas yra reikalingiausia meilės objektui, ir tik aš vienas (–a) žinau, ko reikia kitam, kas yra naudinga, o kas – žalinga.“ Čia taip pat yra savotiška kontrolės forma. Iš pradžių tam, kuriuo rūpinamasi gali pasirodyti labai malonu, tačiau vėliau pajuntamas noras išsilaisvinti iš „nelaisvės gniaužtų“. Dar galima būtų prisiminti ir kitus meilės įvaizdžius, kai yra stipriai pavydima, fiziškai ar psichologiškai traumuojama, tačiau visa tai kyla iš patirtų sužeidimų, kurie siekia vaikystę, jaunystę ar dabartinį laikotarpį.
Nepamirškime, jog mes kiekvienas esame daugiau ar mažiau sieloje sužeisti. Šios žaizdos gali trukdyti mylėti, todėl labai svarbu rūpintis psichologine sveikata. Kartais tam nereikia daug pastangų, bet reguliaraus ir atidaus žvilgsnio savo poreikiams, savijautai. Tačiau jeigu žaizdos yra gilios ir įsisenėjusios, tuomet gali būti reikalinga ir specialisto pagalba. Tikiu, jog kartais sielos žaizdas gali padėti užgydyti ir žmonės, kuriuos sutinkame savo gyvenime. Tokia tikra ir įkvepianti istorija yra aprašyta Timo Guenardo knygoje „Stipriau už neapykantą“. O pabaigai norisi pacituoti ištrauką iš Biblijos apie meilę:
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki,viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (1 Kor 13, 1–13).