Kai gydoma ne tik vaistais, bet ir širdimi…

Ir tars Karalius stovintiems dešinėje:
„Ateikite mano TĖVO palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs ir mane pagirdėte;
buvau keleivis, ir mane priglaudėte;
buvau nuogas – mane aprengėte;
ligonis – mane aplankėte;
kalinys – atėjote pas mane. (Mt25, 31-36)
Visa tai išsipildė, baigiantis pavasariui, kai mūsų sesutė Albinutė Žemaitytė-Kazalupskienė iš Kauno klinikinės ligoninės buvo atvežta į Prienų ligoninę ir paguldyta į Vidaus-nervų ligų skyrių. Ją ištiko sunkus insultas, paralyžiavo abi kojas, kairę ranką, sutriko rijimas, neteko kalbos, pritemo sąmonė.
Bejėgė ligonė buvo silpnesnė už naujagimį, jai reikėjo visiškos globos ir gydymo. Džiaugiuosi, kad ji pateko į nuostabių medikų globą, o jų buvo visas pulkelis. Tai – gydytojos skyriaus vedėja Violeta Žilevičiūtė-Purvinienė, Agnė Česnaitienė, Snaiguolė Garmuvienė ir Viktorija Dargytė. Taip pat ir slaugytojos (seniau taip gražiai vadintos sesutėmis): Jurgita Marcinkevičienė, Lilija Žukauskienė, Kazimiera Babravičienė, Lilija Duobienė, Dalia Lankienė, Alma Mitinienė, Ilona Černevičienė, Nijolė Zablackienė, Algina Žvirblienė, Rasa Statkevičienė, Laima Raulinavičienė ir Vilma Žurauskienė. Būtent jos yra gerosios, darbščiosios gydytojų padėjėjos, ligonių Angelai žmogaus kūne. Lenkiu prieš jas galvą ir tariu širdingą ačiū. Kaip ir slaugytojų padėjėjoms Danutei Klinavičienei, Birutei Šumskienei, Aldonai Bubnienei, Viktorijai Pūkelytei ir šeimininkei Bronei Jankauskienei. Niekas negali žemėje įvertinti Jūsų triūso, meilės ir rūpestingumo, parodyto bejėgiam ligoniui jį slaugant, stengiantis suteikti jam kuo patogesnę padėtį, keičiant „vystyklus“, rūpinantis jo higiena, poreikiais ir tai atliekant, panašiai, kaip tai daro gera mama rūpindamasi savo vaiku. Jūs keitėt patalynę, slaugėt, net kaseles supynėt, o galiausiai, jai mirštant, ir žvakelę uždegėt…
Buvo pats didysis karantino įkarštis. Lankyti negalima. Visa našta teko šioms gerosioms moterims. Jos buvo ir mamos, ir sesės, ir draugės. Ir ne dieną, kitą, o ištisas savaites.
Belieka vien dėkoti dėkoti už kiekvieną gydytojų vizitą, už rūpestingą gydymą, už meilę ir gerumą atsiliepiant telefonu taip šiltai ir nuoširdžiai, ypač skyriaus vedėjai Violetai Purvinienei ir gyd. Agnei Česnaitienei. Kokios jūs geros!
Dėkoju slaugytojoms už visas procedūras, atliktas bejėgei ligonei. Tariu ačiū ir slaugytojų padėjėjoms už visus visus patarnavimus ir širdies šilumą. Kristus kalbėjo: „Ką padarėte gero mano mažutėliams, man padarėte.“ Jis Jums atlygins ir tinkamai už mus padėkos.
Kaip gera, kad dar yra mažesnių (rajoninių) ligoninių, kad dar ne visos sujungtos į vieną, deklaruojant, jog nuo to būtų ligoniams lengviau. Ištyrimo atveju, gal ir geriau, bet ne gydymo ir slaugos atveju. Didžiosiose ligoninėse atsidursi tarp aparatų, o rajoninėje – tarp nuoširdžių, tikrų žmonių. Tai ir yra didysis mažesnių ligoninių privalumas. Jose gydoma ne vien vaistais, bet ir širdimi.
Ačiū Jums, Mielieji! Ačiū Jums, Gerieji, kad padarėte viską, kas įmanoma. Būkite palaiminti (os) paties Dievo, kuris priima Jūsų meilę bejėgiui ligoniui, kaip sau! Stiprybės, ištvermės ir didelio džiaugsmo visa širdimi linkiu, lenkdama prieš Jus savo galvą.
Birutė Žemaitytė (buvusi gydytoja Alytuje) ir visa šeima