ATSISVEIKINIMAS SU ŽURNALISTIKOS ĄŽUOLU

PASAULINĖ ŽEMĖS MOTINOS DIENA – BALANDŽIO 22- ĄJĄ PAŠAUKĖ Į AMŽINYBĘ ŽINOMĄ ŽURNALISTĄ, PUBLICISTĄ, REDAKTORIŲ JUOZĄ ŠIUPŠINSKĄ, AMŽINOJO POILSIO VILNIAUS KAIRĖNŲ KAPINĖSE ATGULUSĮ GEGUŽĖS PIRMĄJĄ.
Gegužės 7- ąją – Spaudos atgavimo, Kalbos ir Knygos dieną jau tyloje skendės šventinės mūsų mintys atsisveikinus su talentingu žurnalistu Juozu Šiupšinsku, gyvenimo metraštį pradėjusį Guostelėje… Tai – išnykusio kaimelio vieta, pro kurią anuomet bėgo vieškelis į Vilnių, žinoma bene garbaus amžiaus stakliškiečiams. Vilniuje pralėkė patys brandžiausi talentingos plunksnos darbininko metai.
Nesulaukė derlingos rugsėjo 27- osios – 87- ojo gimtadienio Elenos ir Adomo Šiupšinskų vyriausiasis sūnus Juozas, šeimoje augęs su trimis broliais – Algiu, Jonu ir Mindaugu. Keturi vyrai – tarsi ąžuolai, jau kelis dešimtmečius simboliškai ant rankų laiko tėvų kapavietę Stakliškių kalnelyje.
Gimstame laikinumui, mirštame – amžinybei. Juozo Šiupšinsko išmintis, kūrybingai pritaikyta įamžinant brangių tėvelių atminimą. Originalus žurnalisto sumanymas – keturiomis ąžuolo skulptūromis – Šiupšinskų šeimos atžalomis, tvirtai, mylinčiomis sūnų širdimis apglėbti gimdytojų Ramybės uostą. Teberymo didingi ąžuolai, kuriuos išdrožė , pastatė Ipolitas Užkurnys – liaudies dailės gigantas, poetas, filosofas, „baigęs mokslus pas Poną Dievą“…
Gi knygų skaitymo magija pradžiamoksliu vyriausiąjį sūnų Juozuką užbūrė iškalbingasis tėvukas…Žodžių paslaptį ir jėgą paveldėjo iš savo mamos… Penkiametis vaikas galėdavo visą dieną nevalgyti, jei rankose atsirasdavo kokia knygelė. Būdavo, moterys plunksnų plėšyti, verpti rinkdavosi Šiupšinskų troboje, norėdamos išgirsti, kaip išraiškingai skaito berniukas … Netikėti įrašai jo gyvenimo puslapyje.
Tądien, kai Guostelės ūkininko šeimą trėmė į Sibirą, Šiupšinskų Juozelis buvo mokykloje, jaunesnis jo brolis Algis – ganė miške karves, Močiutė meldėsi bažnyčioje… Išgirdęs, kas nutiko, Juozas puolė gelbėti savo tėvus…Su broliu Močiutė jį paslėpė Kaune pas dėdę… Praėjus pavojui, grįžo į Stakliškes, gyveno su Močiute. Mokėsi su stakliškiečiais. Augo išmonės, pokštų kupinas berniukas. Moterys grįžta iš bažnyčios, o Juozukas iš krūmelio – šast! Išsigandusios jam rėždavo: kad tu neužaugtum… Kartą bažnyčioje, mažasis maldininkas panoro Kristaus kraujo ir kūno. Net kunigo ranka sudrebėjo tą akimirką , bet Komuniją vaikui vis dėlto davė. Dvasininkas vėliau motinai apsakė dar negirdėtą nutikimą… Tiesėsi ne tik žingeidaus, drąsaus, bet ir kūrybingo būsimojo žurnalisto kelias. Režisavo spektaklį, už tai stakliškiečiai buvo apdovanoti, važiavo vaidinti į Vilnių…Sportavo, o iškovojęs pirmąją vietą , skubėjo į Sibirą aplankyti savo tėvų. Vėliau ir jie sugrįžo į Guostelę.
Ištvermingas, kūrybingas vaikinas vyriškai grūdinosi ir tarybinėje armijoje. Siuntė spaudai žinutes į Lietuvą. Su kareivio uniforma ryžtingai pravėrė “Tiesos” redakcijos duris. Ne iš karto atsakingasis “Tiesos” laikraščio redaktorius Genrikas Zimanas patikėjo darbščiu spaudos talkininku. Davė vaikinui vieną, po to kitą kūrybinę užduotį…Dešimtmetį Jis sėkmingai turtino literatūros dirvonus. Žurnalistikos žinias gilino Vilniaus universitete . Literatūrinis „Tiesos“ laikraščio darbuotojas penkerius metus – „Švyturio“ žurnalo vyresnysis redaktorius… Vyriausiojo redaktoriaus kasdienybė neatbukino talentingo žurnalisto, vadovavusio Lietuvos profsąjungų žurnalui „Darbas ir poilsis“. J.Šiupšinskas buvo žurnalo „Gyvenimo šaltiniai“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Apybraižos, apsakymai, straipsniai, dokumentinių filmų scenarijai gyvenimo, moralės temomis… Kas pasvers gausų žurnalistikos derlių ? Kolektyviniame sode – tvarkingai surikiuota kūrybinė medžiaga. Kas žino, gal kada nors ir vėl iš naujo skaitysime Juozo Stakliškio (literatūrinis pseudonimas, garsinantis gimtojo krašto Stakliškes) ) , Juozo Šiupšinsko gyvenimo ir kūrybos knygos puslapius.
Pasak publicisto žmonos Stanislavos, žurnalistika – Jo pašaukimas. Nereikėjo net diplomo…Mylėjo savo darbą, buvo visiems dėmesingas…Dėl kitų galėjo ir paskutinį švarką nusivilkti. Stanislavos Šiupšinskienės atmintyje – pirmoji pažintis su Juozu. Viename renginyje „Tiesos“ laikraščio pramonės skyriaus vedėjas Julius Keršys panoro ją supažindinti su aštrios plunksnos žurnalistu…Po to trijų mėnesių dzūkaitės iš Matuizų- ekonomistės ir talentingo literatūros darbuotojo draugystė baigėsi vestuvėmis. Ištikimai, drauge, darnoje iki paskutinio atokvėpio Stanislava ir Juozas Šiupšinskai nugyveno šešis dešimtmečius. Vestuvių sukaktį pavyzdinga šeima prisiminė sausio 29-ąją, užauginę tris puikius vaikus – Gelmių, Sigitą ir Jurgitą. Džiaugėsi keturiais vaikaičiais, sulaukę tiek pat proanūkių…Nemokėjo mylimas Tėvelis, Senelis, Prosenelis pykti, tik visada šypsojosi, stengdamasis meiliai visus pabučiuoti į žanduką…Ir šeimoje, ir žurnalistų bendruomenėje – rūpestingas, tėviškas, pareigingas, atidus, gyvenimo tiesos sakytojas…
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys J. Šiupšinskas aktyviai dalyvavo veikloje, apdovanotas Vinco Mickevičiaus- Kapsuko, K.ir J. Bobelių žurnalistinėmis premijomis. 1983 metais suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas, 2009-aisiais apdovanotas medaliu „Už nuopelnus“ žurnalistikai.
Tiesiog – žurnalistas – be bloknoto…Autoriniuose J. Šiupšinsko vakaruose – pilnos salės klausėsi meilės publicistikos, gyvenimo istorijų . Skaitytojai laukdavo „Vakarinių naujienų“ , kurių puslapiuose netikėčiausius nutikimus dėstė Simas ir Anisimas – tas pats Šiupšinskų Juozelis (taip savo bendraamžį vadindavo stakliškiečiai). Su savo kūrybos personažais publicistas kalbėjosi du metus – daugiau kaip šimtą kartų…
Jis išliko stiprus , net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis šypsojosi… Užgeso ramiai, šalia pačių brangiausiųjų, savo namuose… Išsiskyrimas – tarsi išbandymas įtampos kupinu metu, pandemijos akivaizdoje. Vilniaus Kairėnų kapinių smiltelės gegužės pirmąją uždengė urnelę. Išėjęs į Amžinybę Lietuvos žurnalistas žydinčioje gegužio šviesoje paliko kelią, kuriuo išeisime visi…
Savo mintimis, nors ir per nuotolį, įžiebkime viltį – nuo žemės iki Viešpaties saulės, šildančios išėjusįjį plunksnos Brolį, stiprinantį pasiliekančius sudėtinguose žurnalistikos baruose. Lenkiamės tauraus, talentingo Žurnalisto nepabaigiamam triūsui – vardan gyvenimo, tiesos žodžio, ieškant tikrojo kelio į žmogaus širdį…
Nijolė PADORIENĖ,
LŽS narė
Šiupšinskų šeimos nuotrauka. F JUOZAS SIUPSINSKAS