Kas išlaikys kaimą?

Nedidelis pieno ūkis išlaiko šeimą, kaimą, valstybę. Verslui artimesnis stambus ūkis, ketinantis supirkti mažuosius. Džiūgaujame ūkių plėtra, milijoninėmis investicijomis, nė nenutuokdami, jog stambiam verslui kaimas nereikalingas. Kas sulaikys išsivaikščioti panūdusius nedidelius pieno ūkius? Valstybė juos tarsi palaiko, deklaruodama paramą, kurios neskiria stambiesiems, tačiau smulkieji jos negauna, nes nesurenka reikalingų balų. Kuriami kooperatyvai, asociacijos nedideliems pieno ūkiams gelbėti, tačiau realios užuovėjos garantuoti nesugebama. Užtat viešumoje ir skleidžiamos kalbos, esą žemdirbių savivalda susiskaldžiusi.

Pieno ūkiai – ant peilio ašmenų
„Mūsų asociacija vienija įvairaus dydžio pieno ūkius keturiasdešimtyje šalies savivaldybių, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius, – tik bendrai veikdami galime pasiekti, kad pieno gamybos sektorius nepasitrauktų iš Lietuvos“.
Pasak E. Bičiaus, pienininkystės tendencijos Europos Sąjungos šalyse verčia suklusti: praėjusį antradienį Nyderlandų ūkininkai į gatves išvairavo daugiau nei tūkstantį traktorių, protestuodami prieš reikalavimą perpus sumažinti šalies pieninių galvijų bandą. Streikuoti pasirengę ir Prancūzijos pieno ūkių šeimininkai. Lietuvos pieno ūkių situacija prastėja ir dėl kainų politikos (žalio pieno supirkimo kainos mažiausios ES), ir dėl atsainaus valdžios požiūrio (maisto grandinėje nuo fermos iki stalo didžiausią produkto kainos dalį pasiima prekybininkai). Agrarinės ekonomikos specialistai tvirtina, jog tvarų verslą gali sukurti tik stambūs ūkiai, tokia tendencija pastebima pieno gamybos sektoriuje. Iš rinkos traukiasi smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai, šimto veislinių kontroliuojamo produktyvumo karvių ūkio atsisakė žinomas mūsų krašto ūkininkas, LPGA tarybos narys Martynas Butkevičius. Visa jo laikytų Lietuvos juodmargių karvių banda išvažiavo į Lenkijos pieno ūkį. Kupiškio, Rokiškio, Biržų rajonuose taip pat atsisakoma nemažų pieno gamybos ūkių. LPGA surengtoje ekskursijoje po likviduotus Kupiškio r. pieno ūkius ir po to vykusioje diskusijoje buvo iškeltos skaudžios ne tik šalies kaimo verslo, bet ir socialinės atskirties problemos. Kupiškėnai kalbėjo atvirai. Jų teigimu, realybė paprasta. Yra dvi pieno ir pieno produktų gamybos grandys: ūkininkai ir pieno perdirbėjai. Ūkininkai, ypač smulkūs, yra priklausomi nuo perdirbėjų. Pieno kainų kritimas sutapo su didžiosios dalies ES paramos skyrimu ūkiams. Logika paprasta: ūkininkas, imdamas paramą, privalo įsipareigoti penkerius metus nekeisti veiklos. Perdirbėjams šis reikalavimas – tai aukso gysla. Penkerius metus galima už pieną mokėti minimalią kainą. Ūkininkas turės visus šiuos metus lieti prakaitą, kad įvykdytų įsipareigojimus ES. Šis reiškinys taip išplito tarp pieno supirkėjų (perdirbėjų), kad net pasibaigus ES paramos terminams, jie už žaliavą moka minimalią kainą. O ūkininkai, atsikratę ES paramos įsipareigojimų, atsikrato ne tik karvių, bet ir technikos, pirktos už tas pačias ES lėšas. Kodėl valdininkai, ŽŪM ir NMA atstovai, neieško kaltų dėl šio strateginio žemės ūkio sektoriaus segmento griūties? Dar taip neseniai, skirdami milijonines paramas ūkiams, valdininkai vertė ūkininkus verstis per galvas rengiant modernizavimo projektus, priekabiavo prie kiekvienos pažymos, lakstė tikrindami, ar ūkiai dirba pagal jų daineles. O dabar tyla. Sukišti milijonai ES ir žmonių pinigų į ūkius, o šie dalimis išvažiuoja į Lenkiją. Tai kur mūsų specialiųjų tarnybų didvyriai, kai viešai apiplėšinėjami šalies piliečiai, iššvaistytos ES lėšos, sunaikinti smulkūs šeimų ūkiai? Jaunimas, nematydamas perspektyvų dirbti savo tėvų ūkiuose, emigruoja arba turi eiti samdiniais pas stambius žemvaldžius. Tokiu būdu skatinama ir socialinė atskirtis, dėl ko Lietuvą kritikuoja ES. Bet mūsų Vyriausybei nė motais spręsti šias problemas. Prezidentas tik siūlo didinti finansavimą socialinėms reikmėms, t.y. pašalpoms, kad Briuselis netaikytų sankcijų. Tai, kas įvyko ir vyksta su šalies pieno sektoriumi, yra nusikaltimas. Tik to niekas neįvardina kaip nusikaltimo, kad nereikėtų ieškoti kaltų. O vilties yra. Atsiranda Lenkijos pieno perdirbėjai, kurie jau šiandien perka lietuvišką (ypač ekologinių ūkių) pieną, latviai su estais stato pieno perdirbimo gamyklą. Mūsų pieno perdirbėjams ateina liūdnos dienos. Jei jau neišgali mokėti realios kainos už pieną, teks ir jiems įrangą parduoti tiems, kurie moka dirbti. Tokios godos išsakytos LPGA surengtoje diskusijoje Kupiškyje.

Ateitis – smulkūs ūkiai?
Neseniai tarptautinės parodos „Inno panorama 2019“ metu vykusioje konferencijoje „Tvarus mažų ūkių vystymasis“ Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas kalbėjo: „Bendra problema – kad jauni žmonės nelabai nori imtis ūkininkavimo, smulkius ūkius perima stambūs ūkiai, ir tos tendencijos įgauna pagreitį. Reikia ieškoti atsakymų į klausimą, ką daryti, kad smulkusis verslas galėtų oriai išgyventi dabartinėje mūsų aplinkoje. Trūksta politinių susitarimų, kad smulkusis ūkis būtų patrauklus, kad galėtų užsidirbti ir išsilaikyti“.
Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkas Vytautas Buivydas su kartėliu kalba apie sužlugusius asociacijos narių ketinimus eksportuoti žalią pieną į Latviją, taip pat teismo keliu iš valstybės atgauti dėl Pieno įstatymo taikymo prarastas pieno gamintojų lėšas. Pirmuoju atveju koją pakišo šalies pieno supirkėjai, antruoju – supasavo žemdirbių savivaldos atstovybė.
„Šalies pienininkystės sektorius šiandien pasiklydęs tarp kelių ministerijų, – sako LPGA prezidentas Jonas Vilionis, – Žemės ūkio minis-terijai deleguota administruoti verslą, Aplinkos ministerijai – rūpintis fermų kvapais ir gamtos tarša, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai – kaimo gyvybingumo problemomis. Seni žmonės sako: kai daug auklių, vaikas be galvos“.
Pasak J. Vilionio, prieš ketvirtį amžiaus įkurtai asociacijai teko išgyventi įvairių laikotarpių, patirti skausmingų, kartais net sunkiai suvokiamų permainų. Ankstyvojo pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos sektoriaus ES finansuojama programa labiausiai palietė nedidelių pieno ūkių savininkus. „Lietuvos kaimui tie milijonai nepadėjo įkurti naujų darbo vietų, tačiau paskatino socialinę atskirtį ir žmonių nusivylimą“, – pastebi LPGA vadovas J. Vilionis. Jo nuomone, šiandien įvairaus dydžio šalies ūkiai į priekį juda tik tiesioginių išmokų dėka. Panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjas Albertas Gapšys. Jis perspėja gyvulininkystės sektorių paliekančius ūkininkus, kurie imasi augalininkystės, dėl čia laukiančios rizikos. LAEI tyrėjo nuomone, jei grūdų kainos nesikeis, augalininkystės ūkiai, net dideli, laikui bėgant gali būti priversti keisti profilį arba bankrutuoti. Šiandien jie, net įskaičiavus išmokas, dirba be pelno arba su nedideliu pelnu. Rinkos situacija liudija, jog stabiliausi mišrūs ūkiai. Tikėtis, kad pienininkams kada nors perdirbėjai pradės mokėti daugiau, neverta. Pieno gamintojų kooperatyvai padėties nepakeitė, kadangi penkios Lietuvos pieninės praktiškai valdo visą Baltijos šalių rinką. Panašios problemos ir Latvijoje.
LAEI tyrėjo A. Gapšio teigimu, pieno ūkis – ne tik gyvenimo būdas, bet ir verslas, tačiau perdirbėjai savo žaliavų baze nesirūpina. Norėdami išlaikyti sektorių, jie turi visiems žaliavos tiekėjams mokėti vieną kainą ir sumažinti išlaidas surinkimui, kurios milžiniškos. Pienas vežiojamas po kelis šimtus kilometrų, taip jis praranda savo vertę, nes du trečdalius žaliavos savikainos sudaro logistika, tyrimai, supirkimo punktų išlaikymas. Neseniai LPGA surengtoje diskusijoje AB „Pieno žvaigždės“ žaliavų direktorius Algimantas Paspirgėlis stebėjosi, kodėl Lietuvoje neatsisakoma pieno surinkimo (supirkimo) punktų, kurie yra praėjusio amžiaus rudimentas. Pavyzdžiui, Latvijos pieno ūkiai, nepaisant dydžio, privalomai į rinką tiekia tik atšaldytą pieno žaliavą, Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba to nereikalauja, šaldytuvus fermose įsirengę tik apie trečdalis pieno ūkių.

Ūkininkams reikia realios santalkos
„Kuo didesnis ūkis, tuo mažesnis kaimas, – kalba LPGA prezidentas J.Vilionis, – todėl asociacijos renginiuose, susitikimuose su valdžios atstovais visuomet akcentuojame įvairaus dydžio pieno ūkių egzistencines galimybes“. J. Vilionio nuomone, jeigu skaičiuotume pieno gamybos kaštus, įtrauktume trąšų mokesčius, vandens taršą, dirvožemio degradaciją, oro taršą, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, taip pat įvertintume teigiamą biologinės įvairovės išsaugojimą, maisto produktų kokybės užtikrinimą, nedideli šeimos ūkiai būtų laikomi efektyviais, atitinkančiais „europinį standartą“.
LPGA direktorius E. Bičius teigia, jog asociacijai priklauso keli tūkstančiai pieno ūkių. Juose laikoma nuo keliolikos iki kelių šimtų karvių. Per LPGA gyvavimo laikotarpį nedidelių pieno ūkių šeimininkai plėtė savo karvių bandas, investavo į šeimos verslą. LPGA nariais yra pieno gamintojų kooperatyvai „Pieno puta“ (apie 700 ūkių), „Pieno gėlė“ (apie 600 ūkių), „Žalioji lanka“ (apie 200 ūkių), „Pienas LT“ (apie 200 narių). „Aktyviausi yra Skuodo, Vilkaviškio, Šakių, Šilalės, Kupiškio, Biržų, Prienų, Alytaus ir kitų rajonų pieno ūkių šeimininkai, – pasakoja E. Bičius, – trys ketvirtadaliai šalies pieno gamintojų priklauso asociacijai, be jų aktyvios veiklos pieno gamybos sektoriaus problemos būtų nustumtos į politines paraštes. Pastaruoju metu asociacija brandina konferencijos diskusijos mintį, pasikviečiant į ją šalies vadovus. Protesto akcija (vienos pieninės blokada) – taip pat asociacijos planuose“.
„Mūsų atliktų darbų (suvažiavimų, peticijų valdžiai, protesto akcijų) rezultatais pasinaudoja ir nepriklausantieji asociacijai, bet yra kaip yra, – sako LPGA prezidentas J. Vilionis, – priklausome Europos pieno tarybai, joje atstovaujame visiems šalies pieno gamintojams“.
Pastaraisiais metais kelių rajonų pieno ūkių šeimininkai įregistravo dvi asociacijas – smulkių ir vidutinių ūkių. Pakalbinti jų atstovai teigia nusivylę juos žadėjusiais apginti žemdirbių savivaldos organizacijų vadovais.
Tarptautinės parodos „Inno panorama 2019“ metu vykusi konferencija „Tvarus mažų ūkių vystymasis“ sudarė galimybę palyginti nedidelių šeimos ūkių situaciją Lietuvoje, Lenkijoje ir Serbijoje.
Remiantis statistika, daugiau nei trys ketvirtadaliai ES ūkių yra mažesni negu 10 ha. Pagal ūkių pajamas ES yra 4,4 mln. labai mažų ir 3,1 mln. mažų ūkių, o drauge jie sudaro 69 proc. visų ūkių. Pastarąjį dešimtmetį ES kasmet mažėja ūkių skaičius, nors bendras žemės plotas nekinta.
Seimo KRK pirmininko A. Stančiko teigimu, Lietuvoje iki 10 ha turi 114 350 ūkių, o daugiau kaip 100 ha valdo 4 537 ūkiai. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, smulkiu Lietuvoje gali būti laikomas ūkis, turintis 1,14 ha braškių arba 3,24 ha bulvių, arba 15 ha, dvi pienines karves, vieną telyčią ir vieną buliuką, arba 16 ha, 6 mėsines karves ir 4 buliukus. Smulkūs ūkiai Lietuvoje remiami pagal Kaimo plėtros programos priemones „Parama smulkiesiems ūkiams“(iki 15 tūkst. Eur, 100 proc. paramos intensyvumas), „Parama smulkių ūkių subjektų bendradarbiavimui“ (iki 90 tūkst. Eur, paramos intensyvumas nuo 60 iki 100 proc.), „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“ (iki 120 tūkst. Eur, intensyvumas 60 proc.). Smulkiems ūkiams palanki ir bazinių išmokų perskirstymo schema (iki 30 pirmųjų hektarų) bei supaprastinta smulkiųjų ūkininkų paramos schema (iki 1 250 Eur per metus). Tačiau mūsų ūkininkus riboja įsipareigojimai kooperuotis, garantuoti minimalų karvių fermų poveikį aplinkai ir pan.

Mokomės visą gyvenimą
Šių metų vasarą grupė LPGA priklausančių Prienų r. ūkininkų lankėsi kaimyninės Lenkijos pieno ūkiuose. Šalies galvijų banda per metus padidėjo 1,5 proc. ir šiuo metu sudaro 6,23 mln. galvijų. Daugiausia pieno veislės galvijų laikoma Mazovijos, Didžiosios Lenkijos ir Palenkės vaivadijose. LPGA direktoriaus E. Bičiaus teigimu, Lenkijoje kasmet didėja galvijų banda, nors pieno supirkimo kainos, lyginant su ES vidurkiu, nedidelės, bet nedideliems šeimos ūkiams leidžia išgyventi ir investuoti į plėtrą. Ūkių, kurių plotas ne didesnis kaip 10 ha, Lenkijoje yra apie vieną milijoną, tai – trys ketvirtadaliai visų ūkių. Nuo 2005 m. šis skaičius sumažėjo daugiau negu dvigubai (tuomet buvo beveik 2,5 mln. ūkių iki 10 ha). Pastebima tendencija, kad mažėja ekonomiškai silpniausių ūkių skaičius. Nors mažų ūkių yra labai daug, jie naudoja mažiau negu 28 proc. žemės ūkio naudmenų. Pastebima, kad smulkūs ūkiai paprastai yra mažiau susiję su rinka, tačiau dažniau naudoja „trumpąsias maisto grandines“ – nuo lauko iki stalo. Valstybės ir ES pagalbos lėšos skiriamos žemės ūkio produktų gamybos restruktūrizavimui, pardavimui ar perdirbimui. Taip pat skatinama veiklos diversifikacija (numatytos lėšos ne žemės ūkio veiklai pradėti), mokama speciali išmoka ūkiams, kurie visam laikui perduoda savo ūkį kitam ūkininkui, o šis įsipareigoja ne mažiau kaip 5 metus vykdyti žemės ūkio veiklą. Parodos „Inno panorama 2019“ konferencijoje pristatyta Serbijos agrarinio sektoriaus situacija. Pagal žemės ūkio naudmenų plotą Serbijoje dominuoja ūkiai, kurių plotas ne didesnis kaip 5 ha, o vidutinis ekonominis dydis (standartinė produkcija) yra 5 tūkst. Eur. Nors tokių ūkių skaičius labai didelis, jų dalis ekonomikoje maža ir jų potencialas nėra iki galo išnaudojamas. Statistika rodo, kad iki 5 ha žemės turintys ūkiai sudaro net 77,4 proc. visų ūkių, bet dirba tik ketvirtadalį (25 proc.), iš viso 3,4 mln. ha naudojamo žemės ūkio naudmenų ploto. Dideli ūkiai (valdantys daugiau kaip 20 ha) sudaro tik 3,1 proc. visų ūkių, bet valdo 44,2 proc. žemės ūkio naudmenų. Vidutiniais ūkiais Serbijoje laikomi ūkiai nuo 5 iki 20 ha, jie sudaro penktadalį visų ūkių bei valdo 30,8 proc. ploto. Kone pusės (45,7 proc.) visų Serbijos ūkių ekonominis dydis (pagal standartinę žemės ūkio produkciją) nesiekia 2 tūkst. Eur. Tik 0,3 proc. visų ūkių pasiekia 100 tūkst. Eur ekonominį dydį.
„Lietuvoje 1990 m. sausio 1 d. buvo 464 tūkst. gyventojų ūkių, kurie turėjo po 60 arų ir dirbo 6,4 proc. visų šalies žemės ūkio naudmenų, – pastebi LPGA prezidentas J. Vilionis, – šiandien įregistruota 115 819 ūkininkų ūkių. Natūriniai ūkiai transformavosi į prekinius. Pieno ūkiai patyrė didžiausias permainas, juk tada kiekvienoje gyventojo sodyboje buvo po karvę. Dabar pieną perdirbti parduoda 19 tūkst. ūkininkų, trumpųjų maisto grandinių programa pasinaudoję šimtai pieno gamintojų. Šalies nacionaliniam pieno sektoriui ne tik dėmesio, bet ir paramos turėtų skirti valstybė, verslo partneriai. Kaimynų pavyzdžiai mus verčia sunerimti. Atsisakėme kiaulių ūkio, ant peilio ašmenų grūdai, dabar pienas. Kas išlaikys kaimą, kai užsidarys visų tvartų durys“?