Naujųjų išvakarėse „Gyvenimo“ laikraščio paskelbtuose tradiciniuose garbingų kraštiečių rinkimuose pakuoniškiai aktyviai balsavo ir 2018 metų Prienų krašto žmogumi išrinko Pakuonio Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kleboną Rimą Pilypaitį, kuris taip pat aptarnauja Piliuonos koplyčią ir Viršužiglio bažnyčios parapiją.
– Pakuonyje gyvenate ir parapijos tikinčiųjų reikalais rūpinatės jau dvyliktus metus. Tai neilgas laikotarpis žmogaus gyvenime, tačiau jūs spėjote vietos bendruomenėje užsirekomenduoti gerais darbais: atnaujinta bažnyčia, suremontuotas klebonijos pastatas, įkurti parapijos namai, įrengta šarvojimo salė, sutvarkytas parkas – jame atsirado estrada, sporto ir žaidimų aikštelės, suoliukai. Visa tai, be abejonės – ir dalyvavimas Pakuonio miestelio gyvenime, domėjimasis seniūnijos, bendruomenių klausimais, artimas bendravimas su žmonėmis turėjo įtakos jūsų žinomumui. Kaip jaučiatės, sulaukęs tokio šio krašto žmonių, tikinčiųjų pasitikėjimo?
– Pasitikėjimas, ko gero, atsiranda bėgant laikui ir tarpusavio santykiuose, kuomet susitinkama, kalbamasi, turima bendrų rūpesčių, kada gyvenimai tiesiog susilieja. Ir tai nėra kažkas, ko specialiai būtų siekiama. Jūs sakot: „užsirekomendavot gerais darbais“. Ne. Taip nėra. Taip negali būti. Nėra ir negali būti tikslo užsirekomenduoti ar įgyti pasitikėjimą, gauti pagarbą. Šis tikslas būtų toks politiškas arba karjeristiškas, kas nėra tikra. Turbūt didžiausias tikslas būnant su žmonėmis, kad ir kas jie bebūtų, – yra tiesiog buvimas su jais visokiuose gyvenimo įvykiuose, savaime save visame tame tik ir matant. Na, kaip šeimoje, visų šeimos narių santykiuose. Nesvarbu net, koks žmogus ar žmonės būtų tie, kurie yra šalia. Ar tai vienas, kuris ateina su savo rūpestėliu, ar tai kitas, kuris paskambina ir nori pasipasakoti savo džiaugsmus ar nepasisekimus, ar didesnė žmonių grupė, kaip kad visa Pakuonio bendruomenė ar jos dalis. Vis matyti žmogų ar žmones, jo ar jų gyvenimus, ir nelikti abejingam, nelikti svetimam visam tam, ką matai, girdi, jauti.
Tai gyvenimas su savais tikslais.
Taip ir dalyvaujasi visų gyvenimuose… Savaime dalyvaujasi. Gal dėl to ir esu pažintas, turbūt visų matytas ar sutiktas. Nors… pavežiau moterėlę, neseniai gyvenusią Pakuonyje, kuri, kaip pajutau, nepažino manęs. Bet ir aš jos kažkaip neprisiminiau… Tai pagalvojau, kad mūsų gyvenimai nebuvo susitikę.
Kiekvienam žmogui turbūt esminis troškimas, kurio mes trokštame – tai jaustis savam, priimtam, būti namuose. Per visą gyvenimo Pakuonyje laiką aš tiesiog įsibroviau į miestelio gyvenimą, ir visiems pakuoniečiams nebuvo ir nėra kur dingti. Jie po truputį, ačiū jiems, priėmė mane. Ir tiesiog esame kartu.
– „Gyvenimo“ laikraščio apdovanojimų šventė šiemet vyks dvidešimt pirmą kartą. Esate nebe pirmas kunigas, kuriam jos metu bus įteikta Metų žmogaus nominacija. Ar toks įvertinimas atskleidžia glaudesnę vietos žmonių bendrystę su Bažnyčia ir dvasios ganytojų konkrečius įsipareigojimus pasirūpinti šalia esančiais tikėjimo broliais?
– Kai sužinojau, kad esu nominuotas tokiu išskirtinumu, tai pagalvojau, kad pakuoniečiai man pataikauja, ir jie „išprotėjo“. Antra mintis buvo – gal tingi kitus pastebėti ir juos vieningai priimti bei įvertinti. Nesijaučiu Metų žmogumi. Ir tai ne kuklumas.
Galbūt, kaip sakote, pakuoniečiai laukia, tikisi dar didesnio įsipareigojimo pasirūpinti šalia esančiais žmonėmis. Galbūt, nežinau…
Bet, kad tai atskleidžia glaudesnį ir savesnį, kaip šeimoje, ryšį, bendrumą ir vieniems kitų pažinimą, – tai tikrai taip. To neatmetu. Pažįstu daugumą jau ne tik iš balso, bet ir iš žingsnių, lingavimo einant, nešiojamų drabužių, mašinos variklio gausmo, meto, kur kas gali ateiti ir kokiu reikalu…
Taip pat kasmet matau, patiriu žmonių vis didesnį norą ir jų poreikį eiti tikėjimo keliu. Ne tik aš, bet ir kiti Pakuonio bažnyčios lankytojai pastebi, kad mūsų daugėja. Ir tas Pakuonio bažnyčios gyvenimo aktyvumas, smagu tai kaip faktą konstatuoti, vis auga. Tai jaučiasi ne tik bažnyčios lankomume, bet ir visuose kituose mūsų gyvavimo įvykiuose ar reikaluose: švenčių, renginių ruošoje, ūkiniuose darbuose ir daug kur kitur – iki paprasto, draugiško pasimojavimo susitikus.
– Ką jums reiškia Pakuonio miestelis ir jo žmonės? Kokias svarbias gyvenimo pamokas ir dovanas čia gavote? Kaip manote, kokia ateitis miestelio laukia?
– Pakuonis man daug reiškia. Čia dabar gyvenu. O gyventi – tai vis atrasti tai, kas sava, kas miela, kame galiu matyti save.
Visame tame vis patiriu ir gaunu daug pamokų. Turbūt kiekvienas susitikimas su žmogumi ar praėjusi diena man yra tarsi pamoka, tai, iš ko bandau pasimokyti, kažką atrasti kitam susitikimui ar dienai. Tai nėra lengva… Kiekvienąkart save atrasti viskame. Pabandykit… Po pamokos dar lieka ir namų darbai, kuriuos po to reikia atlikti. Neišmokus kokios nors pamokos ar neatlikus tų namų darbų, lieki toje pačioje vietoje, nepaaugęs ir nenaudingai praleidęs dieną.
Privertėte susimąstyti apie tai… Daug esu gavęs pamokų ir dovanų. Gal visa bendrai sudėjus, kaip rudenį obuolius į pintinę, – Pakuonyje buvau mokomas ir mokausi sėdėti „ant savo užpakalio“, ir savo kailiu patirti, kad ne kažkas kitas, o aš pats esu atsakingas už savo gyvenimą. Gal gerai, kad daug ko esu išmokęs iš savo šeimos.
Dovanos, kurias gaunu, išplaukia iš mano – kaip žmogaus – buvimo su kitais kartu ir – kaip kunigo – buvimo su bažnyčios bendruomenės nariais. Tik galėdamas pasitarnauti (tam juk ir esu), taip tarsi netyčia gaunu ir dovanas – padėką, šypseną, savumą (tai yra didelė dovana!), ir patį pajautimą – tuomet gyvenu.
Pakuonio ateitis yra labai nepavydėtina. Prašau: niekas nepavydėkite! Pakuonio ateitis yra pakuoniečių bendrume. Jį auginame visose srityse. Pačią pagrindinę sritį išskirčiau, ir ji turėtų būti esminė, visus apjungianti ir būtiniausia ateičiai – tai kultūra. Metų žmogumi paskelbčiau Pakuonio laisvalaikio salės vadovę Renatą Žibienę! Bet, gaila, jau pavėluota tai… Žinot, be kultūros žmogus neauga. Niekame neauga! Dėl to Pakuonio miestelio ateitis gerose rankose, ir tiesiog turi ateitį.
– Nemažai prisidedate prie tikinčiųjų šeimų dvasios stiprinimo, organizuojate vietos gyventojų susibūrimus parapijos namuose, kas savaitę leidžiamame parapijos laikraštyje aiškinate tikėjimo tiesas, dalinatės prasmingomis žymių mąstytojų mintimis apie šeimą, visuomenę, žmoniją ir bažnyčią, kalbate apie atsakomybę, pasitikėjimą, gebėjimą mylėti savo artimą, būtinybę įveikti vienatvę, silpnumą ir abejingumą. Kokio atgarsio sulaukiate iš parapijiečių?
– Vieniems tai tinka ir juos tai galbūt pamaitina, kitus – gal kiek ir nervina… „Na, kam to reikia…“ „Kiek jis dar čia kalbės…“ „Kada gi pagaliau baigsis…“
Bet man turbūt kitaip nesigauna. Daugiausia kritikos ar pastabų, ar tiesiog reiklumo, vertinimų, žinot iš ko išgirstu? Iš savęs!
Pakuonio krašto ir ne tik jo gyventojai, su kuriais susitinku, man labai geri, vis gerai atsiliepia: gal pataikauja, o gal ir ne. Bet jų nuomones visada priimu su džiaugsmu, nes tai sušvelnina kritiką, kurią girdžiu iš savęs.
– Trimis Karaliais baigėsi didžiųjų metų švenčių maratonas, kuomet daugelis buvo apimti karštligiško skubėjimo, dovanų paieškos, vaišių ruošos. Tačiau per tai nepajuto tikrosios šventės dvasios… Kaip galėtume sugrąžinti šventėms – religinėms ir asmeninėms – tikrąją jų prasmę? Ko reikia, kad pasijustume ne tokie suvaržyti ir laisvesni?
– Tai turbūt amžina žmogaus problema. O šiuo, patogaus ir per gero gyvenimo laiku mes jau esame įpratę visada gyventi kaip šventėje. Nenorime gyventi gerai, bet norime gyventi labai gerai. Vertėtų prisiminti ir pažiūrėti animacinį filmuką apie žvejį ir auksinę žuvelę. Jis labai tinka mums… Todėl ruoštis šventei, tai tolygu dar daugiau save išsunkti, ko visai nenorime. Net ir sakome, kad jau atsibodo visos tos šventės, „norime pailsėti nuo švenčių!“ Gal to reikia…
Kiekvienas juk savaip suprantame ir savaip įprasminame šventes. Kiekvienas žmogus ar šeima savaip tam ruošiasi ir tai išgyvena, patiria šventiškumą. Labai čia svarbu bendrumas visoje šventės ruošoje ir šventime… Vieni mato būtinumą vaišių gausumo, kiti – dovanų įmantrumo, kiti esti pramogų ar išskirtinių patirčių paieškose. Kaip žmogus, taip atskiras pasaulis ir jo supratimas. Negalima nurašyti nė vieno žmogaus. Juk tai jo gyvenimas!.. Galima galbūt pasiūlyti tiesiog stabtelėti ir viską pačiam, tarsi iš šalies, pamatyti, suprasti, ir tik paskui tą ar aną daryti, taip ar kitaip šventę švęsti. Bet nuspręsti turi pats žmogus ar visa šeima.
Pavyzdžiui, vienam didžiausia šventė yra sėdėti prie televizoriaus, o kitam suplanuoti, suruošti šventę kitiems, kad ir jie pajustų šventiškumą. Vienas švenčia, ir kitas šventes išgyvena savitu būdu. Ir tų dviejų žmonių gyvenimai ir jų švenčių įprasminimai bus skirtingi. Ir tebūnie toks skirtingumas! Tada mes tiesiog švęsime patį gyvenimą! Tada mes nereikalausime vienas iš kito įtikimo ar pataikymo į „šventės normas“, į „taip reikia“, į „ką kaimynai pasakys“ ir pan. Tada būsime laisvi.
Senas, kaip tas animacinis filmukas, posakis apie tai, kad turime keisti pasaulį pradėdami nuo savęs, čia taip pat tinka. Jei nereikalauju iš savęs, kad būčiau kitoks, tai tada ir kitam suteiksiu laisvę būti savaip, pagal save. Ar ne to mums reikia? Obuolių spaudykloje mažai pasigrožima obuolių gražumu… O savo, šeimos, bendruomenės ar Bažnyčios gražumu, šventiškumo, jo prasmės pajautimu pasidžiaugiame tik tada, kai esame visi – lyg obuoliai dar ant obels. Pamąstykime…
Stabtelėdami ir leisdami pirma sau, paskui ir vieni kitiems tiesiog gyventi… Pabandydami patys save suprasti: kaip gyvenu?.. Dėl ko esu?..
– Dėkoju Jums už išsakytas prasmingas mintis.
Kalbino Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“