Lietuvos patrioto gyvenimo pavyzdys

2018 metais pažymėjome daugybę Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui svarbių datų. Daug renginių, šventinių įvykių paminėjimų buvo skirta ir mažiausių, ir solidaus amžiaus lietuvių širdims pamaloninti. Tik peržengus per naujų metų slenkstį, birštoniečiams labai svarbu prisiminti, kad prieš 100 metų, 2019 m. sausio 3 dieną, gimė šviesaus atminimo rezistentas Povilas Buzas. Gimė jis Kauno apskrities, Pakuonio valsčiaus Bačkininkų kaimo ūkininko šeimoje, kurioje augo dešimt vaikų. Tėvams anksti mirus, jau paaugę vaikai dirbo turėtus 20 ha žemės, rūpinosi vieni kitais. Nelengva vaikystė leido baigti tik pradžios mokyklą, bet ne pagal metus greitai subrandino, leido tapti savarankiška, giliai mąstančia asmenybe.
Dėl patriotinių jausmų vengdamas šaukimo į sovietinę kariuomenę, Povilas Buzas 1946 m. pradžioje Žvejo slapyvardžiu įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Kazimiero Pinkvartos – Dešinio būrį. Deja, tų pačių metų spalio pabaigoje bunkeris buvo išduotas. Kautynėse su MVD vidaus kariuomenės 34 -ojo šaulių pulko kareiviais trys partizanai žuvo, o P. Buzas buvo sunkiai sužeistas. Atlaikęs tardymus ir kankinimus, 1947 m. buvo nuteistas, kalintas Pečioros, Intos ir Abezės lageriuose. Paleistas iš lagerio 1955 m. balandžio mėnesį dar dvejus metus turėjo būti tremtyje.
Į Lietuvą Povilas Buzas grįžo 1958 metais, vedė, kelerius metus šeima gyveno Jiezne, vėliau įsikūrė Birštone. Žmona Onutė buvo bendramintė, pritarė jo veiklai. Buzai bendravo su kunigais ir pasauliečiais, besipriešinančiais ateizmo propagandai, tautinių ir dvasinių vertybių griovimui.
Valdžiai uždraudus vaikų katekizaciją bažnyčioje, Prienų klebonui Juozui Zdebskiui palaikyti aktyvūs Prienų krašto tikintieji surinko apie 17 tūkstančių parašų, ginančių teisę kunigui mokyti vaikus katekizmo. 1971 m. parašus į Maskvą vežė Povilas Buzas, Antanas Grinkevičius ir Leokadija Miškinienė. Tai nepakeitė sprendimo nuteisti kunigą metams kalėjimo, bet buvo išsakyta žmonių valia.
Nuo 1976 m. Povilo Buzo namo pusrūsyje, Birštone, inžinierius (vėliau kunigas) Vytautas Vaičiūnas pastatė kopijavimo aparatą, kuriuo Povilas pradėjo dauginti draudžiamus leidinius. Jie būdavo perduodami Kaišiadorių katedros vargonininkui Anastazui Januliui, platinami Prienų krašte, jų gaudavo ir birštoniečiai.
1980 m. sausio mėnesį buvo atlikta krata Povilo Buzo namuose, paimtas kopijavimo aparatas, seleno plokštės, popierius. Taip pat buvo susektas ir suimtas A. Janulis. 1980 metų lapkričio 24 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo išvažiuojamoji sesija Kaišiadoryse pradėjo nagrinėti Anastazo Janulio ir Povilo Buzo bylą. Apie vyksiantį teismą nebuvo pranešta net patiems artimiausiems teisiamųjų giminėms. Teismo salėje visas vietas buvo užėmę saugumiečiai ir kiti pareigūnai, o tie, kurie tikrai norėjo dalyvauti teisme, liko už durų. Nors jokių argumentuotų kaltinimų teismas P. Buzui nepateikė, prokuroras pasiūlė 3 metus griežto režimo lagerio ir 2 metus tremties. Sakydamas paskutinį žodį Buzas kalbėjo trumpai. Jis tik akcentavo, kad Lietuvoje nėra tikėjimo ir spaudos laisvės. Nuteistas už nelegalios spaudos platinimą jis 1,5 metų kalėjo griežto režimo lageryje Permėje.
Tautinio atgimimo metais Povilas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, daug nuveikė įamžinant partizanų kovų ir amžinojo poilsio vietas. Jis buvo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, aktyviai dalyvavo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Šaulių sąjungos veikloje, buvo sveikuolių klubo „Šilagėlė“ garbės narys.
P. Buzo veikla įvertinta valstybiniais ir proginiais apdovanojimais. Jam įteikti Vyčio Kryžiaus ordinas, Karininko Kryžius, Kariuomenės kūrėjų savanorių ir Sausio 13 -osios medaliai.
Prabėgęs šimtmetis nuo P.Buzo gimimo įvairiomis žymėmis atsispindėjo Lietuvos gyvenimo vingiuose, tačiau šviesuolio, Lietuvos patrioto gyvenimą ir šiandien su nuoširdžia pagarba prisimena jo gimines ir jį pažinoję birštoniečiai. Jis ir dabar moko mus dirbti tą darbą, kuris mums suteikia dvasios palaimą, naudą ir pagarbą artimiesiems, savo miestui ir gimtinei Lietuvai.
Vilijeta Šalomskienė
Birštono muziejaus direktorė