„Negalima keliauti vieniems…“

Daugelis žmonių Lietuvoje dar tebegyvena susitikimų su Popiežiumi Pranciškumi įspūdžiais. Jais laikraštyje dalinosi ir dalinasi ir „Gyvenimo“ skaitytojai. Šiame numeryje apie savo patirtis pasakoja jaunieji savanoriai. Visi jie – Paulina, Lukas, Pijus, Laurynas – vienos labai gražios Prienų šeimos vaikai, savanoriavę Vilniuje ir Kaune. Šv.Mišiose Santakoje dalyvavo ir jų tėvai Rita ir Vytautas Stravinskai, brolis Matas bei sesė Agnė. Agnė buvo ir Popiežiaus susitikime su jaunimu Vilniuje. Prieš atvykstant Popiežiui, Stravinskai dalyvavo ir šv.Mišiose Šiluvoje, kurių metu Agnė ir Pijus buvo prisijungę prie iškilmėse giedojusių choristų, o Lukas su Laurynu ten savanoriavo.

Paulina:
– Buvau ilgesnį laiką nebuvusi namuose. Kai, praėjus savaitei po Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje, savaitgalį grįžau namo, pirmiausia išgirdau klausimą: „Tai kas gero įvyko per šį laiką tavo gyvenime?“ Ir atsakymas, kuris gal ir keistai skambėjo ir buvo netikėtas, bet jis pats išsiveržė, net nespėjus pamąstyti: „Popiežius buvo atvažiavęs…“
Savanorystės patirčių jau turėjau. Teko savanoriauti Lietuvos Jaunimo dienose Vilniuje praėjusią vasarą. Dar metais anksčiau savanoriavau Gailestingumo kongrese. Tai buvo savanorystė didesniuose renginiuose, trunkanti tik to renginio metu, jo pasirengime. Tačiau esu įsipareigojusi ir ilgalaikei savanorystei. Jau penktus metus savanoriauju Carito Vaikų ir paauglių dienos centre „Vilties angelas“. Tai – nuolatinė tarnystė, kai kiekvieną savaitę skiriu savo laiko vaikams, kuriems labiausiai to reikia. Savanoriauju vasaros stovyklose. Šią vasarą teko dalyvauti penkiose skirtingose stovyklose, vieną jų ir organizuoti, kitose būti vadovų komandos dalimi. Nuolat bendrauju ir su Prienų parapijos jaunimu. Taigi daugėja skirtingų savanorystės patirčių, kurių kiekviena moko, augina. Nė vienos iš jų negalima apibūdinti vienu sakiniu. Kiekviena savanorystė yra atskira istorija, nauja patirtis. Savanorystės tikslas – tarnauti kitam, bet dar pačioj savo savanorystės patirties pradžioje supratau, kad, atėjus savanoriauti, nežinai, ką aš galiu duoti, bet visada žinau, kad kažką gausiu – žmonių šypsenas, vaikų apkabinimus, džiaugsmą, kurį galima patirti tik tada, kai nesitiki nieko gauti. Dievas visada atlygina šimteriopai. Kartais pusės metų darbą atperka viena vaiko šypsena ir tai yra pakankamas atlygis, daug didesnis nei galėjai tikėtis.
Savanoriauti vizito metu labai įdomi patirtis. Ilgai svarsčiau, ar registruotis ir pasiryžti šiai tarnystei. Vos atsiradus savanorių registracijos anketai, pradėjau siūlyti Prienų jaunimo grupelės nariams registruotis, bet pati vis delsiau. Užsiregistravau likus kelioms savaitėms iki registracijos pabaigos ir tą pačią dieną po pietų jau buvo paskelbta, kad užsiregistravo beveik dvigubai savanorių nei yra reikalinga, ir registracija bus nutraukiama kitą dieną.
Po kurio laiko daliai iš užsiregistravusių savanorių buvo padėkota, o kiti pakviesti savanoriauti. Nemažai draugų, pažįstamų nebuvo pakviesti, bet mane pakvietė. Pakvietė ir Luką, Lauryną ir Pijų. Tik jie pasirinko savanoriauti Kaune, o aš Vilniuje.
Jau per savanorių mokymus mums, savanoriams, siūlė patiems sau atsakyti į klausimą „Kodėl aš savanoriauju šiame susitikime?“
Taigi kodėl? Taip, tai yra istorinis įvykis. Taip, čia savanoriaudama aš prisidedu prie jo įgyvendinimo, tampu šio įvykio dalimi. Bet įvykio dalimi tapo kiekvienas, kuris dalyvavo susitikimuose, kuris stovėjo gatvėje ir laukė pravažiuojančio Popiežiaus, kiekvienas, kuris stebėjo transliacijas ir klausėsi, ką kalbėjo Popiežius Pranciškus. Tad visgi kodėl aš pasirinkau būtent savanoriavimą? Turbūt pirmiausia dėl to, kad savanoriaujant Popiežiaus vizitas prasidėjo ne su jo atvykimu į Lietuvą, o gerokai anksčiau, gal netgi nuo savanorio registracijos anketos užpildymo. Kita priežastis, tai – galimybė pamatyti, kiek daug reikia nuveikti, kad tai įvyktų. Kiek daug mažų darbų buvo nudirbta, kiek daug žmonių prie to prisidėjo. Atrodo, smulkmena – nunešti keturias kėdes iš katedros aikštės į Valdovų rūmų kiemą, tačiau kažkas tai turėjo padaryti. Atrodo, kas tas vienas iš penkių šimtų savanorių, tačiau, jei to vieno nebūtų, liktų neatliktų darbų.
Savanoriauti – tai dovanoti savo laiką kitiems, kad kitiems būtų geriau. Man teko stovėti prie įėjimo į Katedros aikštę ir tikrinti, ar visi žmonės turi pakvietimus. Tiek daug pažįstamų žmonių ten sutikau! Ir kiek daug džiaugsmo kiekvienas pasisveikinimas suteikė. Jei būčiau tik dalyvavusi susitikime ir stovėjusi viename iš sektorių, būčiau negalėjusi jų sutikti. O kur dar galimybė pabendrauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis, atsakyti į jiems iškilusius klausimus…
Po to teko eiti į kelią, kuriuo važiavo Popiežius. Prieš vizitą mums sakė, kad čia yra labai gera savanorystė, nes iš visai arti pamatysim Popiežių, juk mes stovėsim gatvėje, kuria jis važiuos. Tačiau įdomiausia buvo ne pats momentas, kai jis pravažiavo, bet laukimas. Laukti kartu su žmonėmis, kurie trokšta jį pamatyti. Viena moteris, kuri jau laukė prie gatvės, kai aš užėmiau savo vietą ir pasiteiravau, ar jau ilgai laukia, ar nesušalo, staiga paklausė, ar aš nealkana, ar dar nepavargau. Po to ištraukė iš savo krepšio pyrago, sako, čia aš vakar kepiau, pagalvojau, kad gal galėsiu ką nors pavaišinti, o jūs čia dirbat visą dieną, tai jei ne dabar, tai vėliau suvalgysit, pasidalinsit su kitais savanoriais… Ir įdavė nemažą gabalą naminio obuolių pyrago, supjaustyto gabalėliais (tikrai labai skanus buvo, ypač dienos pabaigoje, kai kartu su kitais savanoriais valgėme po ilgos dienos ant kojų).
Dar šalia stovėjo mokinukų grupė su mokytojais ir tėveliais. Jie atsinešė plakatų, laukė su vėliavėlėmis, vis klausinėjo, ar dar ilgai čia laukti reikės. Ir tuo metu, kai Popiežius važiavo pro šalį, jis lyg ir turėjo jau suktis į kitą pusę, kaip tik prieš juos, bet neužsisuko, o iškėlė nykštį į viršų, tokiu gestu pagyrė vaikus už jų pastangas, buvo gera jausti jų džiaugsmą.
Dar likus kelioms savaitėms iki Popiežiaus atvykimo sakiau, kad jei jo nebūtų, bet susirinktų tiek daug žmonių vienoj vietoj, tai būtų didžiulė šventė. Tačiau tokiam kiekiui žmonių susirinkti reikėjo priežasties. Ir ta priežastis tapo Popiežius Pranciškus. Prieš šv. Mišias Kaune, Santakoje, garsiai paskelbė, kad bus du momentai, kai bus tylos laikas. Ir man iš karto kilo tokia skeptiška mintis, jūs gal juokaujat? Tikitės nutildyti šimtatūkstantinę minią? Bet tyla buvo. Abu tuos kartus buvo tyla. Sunku tuo patikėti.
Sekmadienio rytą, atėjus į Santaką, buvo šalta, trūko miego (vos pora valandų miego, kai visa diena praleista ant kojų, šiek tiek mažoka atrodė), reikėjo stovėti sektoriuje ir laukti, aplink grūdasi žmonės, ne visi jau tokie labai patenkinti, dauguma pavargę… Ir staiga atvažiuoja Popiežius, ir pradeda šviesti saulė. Ir negana to, pasirodo gabalėlis vaivorykštės, atrodo, dangus šypsosi. Gal daug kas sakys, kad tai sutapimas ir ten visai ne vaivorykštė buvo, ir sinoptikai kartais suklysta (juk buvo išpranašautas lietus visą savaitgalį), tačiau, kaip vyskupas Kęstutis Kėvalas sako, „…manau, tai daugoka“. Ne tik kad nelijo, dar ir saulė nušvito, ir dar dangus savo šypseną parodė! Tikrai daugoka.
Sekmadienį vyko savanorių padėkos vakaras. Buvau labai pavargusi, norėjau greičiau pasiekti namus ir kristi į lovą. Atėjau į tą vietą, kur rinkosi savanoriai. Nenorėjau net su niekuo kalbėti… Tada gavau žinutę su kvietimu dar kartą sutikti Popiežių ir ateiti jo išlydėti ankstų antradienio rytą. Net nesudvejojusi parašiau, kad noriu. Tada sutikau brolius, su kuriais anksčiau ir nesusitikom, nes turėjom labai skirtingas tarnystes. Ir tuo metu neliko didžiosios dalies nuovargio, jis tarsi išgaravo.
Turbūt tas paskutinis susitikimas, išlydint Popiežių iš Lietuvos, buvo svarbiausias. Kai Popiežius įvažiavo į oro uostą, mes jo jau laukėme. Buvo labai šalta, bet Popiežiaus šypsena buvo verta to laukimo. Jis išskrido, tačiau daug dalykų, kuriuos čia paliko, dar tik po truputį atsiskleidžia. Skaitau Popiežiaus kalbą, ir akis užkliūva už eilutės „…Gražu, kai jaunimas pavargsta, tai ženklas, kad jie dirba“. Tai reiškia, kad aš galiu pavargti ir turiu teisę pailsėti.
Kita jo mintis, pasakyta jaunimui Katedros aikštėje: „Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną“, ir visas šito vizito laikas įrodo, kad mes dar nepasidavėme pasauliui – einame kartu, o ne po vieną, nes tik kartu galima susiburti ir išgyventi bendrystę.
Dar prieš vizitą juokais sakėme, kad savanoriausime vizito metu, nes gausime marškinėlius dovanų. Dabar tokius pat marškinėlius turi ir Popiežius. Tačiau esmė ne marškinėliuose, o patirtoje bendrystėje. Popiežius žinojo, kur atvažiuoja, jis kalbėjo mums ir labai tiksliai, o ne abstrakčiai. Jis įsigilino į mūsų problemas, jis žino, kuo mes gyvename, jis meldėsi už mus. Jis žino ne tik, kad mes esam, bet žino, ir kas mes esame. Tai yra labai daug ir teikia viltį.
Popiežius Pranciškus kvietė nežiūrėti tik savęs, sakė: „Negalima keliauti vieniems“. Savanorystė yra žingsnis kito link ir bendros kelionės link, nes čia mes susitinkame vieni su kitais ir kartu dirbame dėl bendro tikslo. Bent jau tomis keliomis dienomis tampame komanda, kuri turi dirbti kartu, girdėti vienas kitą ir padėti vienas kitam.

Lukas:
– Aš turėjau budėti aerodrome, kur atvažiuos žmonės, ir savanorių pareiga buvo pasakyti, kaip pastatyti automobilį ar autobusą. Ten budėjau nuo dešimtos valandos vakaro iki keturių ryto, kol atėjo kitos pamainos savanoriai. Man visame savanorystės laike labiausiai įsiminė, kai Kauno Santakoje po šv. Mišių stovėjau prie scenos ir su kitais savanoriais saugojome, kad žmonės, kurie norėjo nusifotografuoti, neliptų ant laiptų prie scenos. Ten praeidami žmonės vis kartojo: „Ačiū už savanorystę, ačiū už savanorystę“. Nesijaučiau kažką labai daug nuveikęs, bet žmonės man dėkojo už tai, kad buvau ten.

Pijus:
– Aš buvau „maisto savanoris“, mūsų komanda buvo atsakinga už maisto dalijimo vietų paruošimą ir kunigų bei vienuolių nukreipimą, kad visi spėtų pavalgyti. Dėl savo pareigų aš negalėjau dalyvauti šv. Mišiose, mačiau tik trumpas nuotrupas iš Santakos ekrane. Tačiau Popiežių vis dėlto sutikau, Kaune pravažiavo visai šalia manęs. Dar teko patarnauti ir susitikimo metu Vilniuje. Tai ir buvo labiausiai įsiminęs momentas viso vizito metu. Vilniuje aš kartu su kitais patarnautojais rinkau lapelius su jaunimo užrašytomis intencijomis. Šie lapeliai vėliau buvo padėti šv. Kazimiero koplyčioje, kur meldėsi Popiežius Pranciškus. Iš viso buvo surinkta 60 pintinių su intencijomis! Man smagu buvo matyti tikrą žmonių džiaugsmą, tikėjimą ir norą, kad jų intencijos būtų išgirstos, kad Popiežius jomis pasimelstų. Manau, jog dalyvauti susitikimuose yra daug lengviau nesavanoriaujant, nes tada nėra tiek daug rūpesčių, bet Popiežius Pranciškus nuolat kviečia išeiti iš savo komforto zonos, o savanorystė visada meta iššūkį!

Laurynas:
– Aš susitikimo metu Kaune stovėjau gatvėje ir nukreipinėjau visus žmones įėjimų link į sektorius. Veliau, kai atėjau į Santaką, pamačiau ateinančią ir Prezidentę. Aš kartu su kitais savanoriais priėjau prie Prezidentės, kuri labai nudžiugo mus pamačiusi. Ji ir pasiūlė mums visiems kartu nusifotografuoti.
Šv. Mišių pradžioje nešiojau vėliavėles, kurias dalinau Mišiose dalyvaujantiems žmonėms. Homilijos metu kartu su kitais savanoriais atnešėme komunines į kunigų sektorių. Po to laikiau skėtį komuniją dalijančiam kunigui, kad jis būtų matomas tikintiesiems. Man labai įsiminė susirinkusių žmonių džiaugsmas. Patiko pats susitikimas. Labai sunku išskirti vieną momentą, kuris būtų labiausiai įsiminęs, man tiesiog patiko būti šio renginio dalimi. Vis dar negaliu patikėti, kad savanoriai, kurie buvo miegoję vos pora valandų, sugebėjo skleisti džiaugsmą ir atlikti savo darbus.

Agnė:
– Aš dalyvavau susitikime su jaunimu Vilniuje ir šv. Mišiose Kauno Santakoje. Įsimintiniausias viso savaitgalio momentas buvo, kai Vilniuje pro pat mane pravažiavo Popiežius papamobilyje. Jis visus laimino ir šypsojosi, buvo labai smagu jį matyti. Kaune labai stipriai pajutau ten susirinkusių žmonių bendrystę. Ir Vilniuje, ir Kaune buvo labai šalta, tačiau šildė susirinkusiųjų šypsenos ir bendrumo jausmas. Tai buvo nuostabi patirtis!