Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete 1914 m. Vladislavas Jezukevičius – pirmas iš dešinės antroje eilėje.
„Jūsų šventoriuje guli Vilniaus didvyris ir Vilniaus kankinys. Neužmirškit…“. Šiais žodžiais Kaišiadorių vyskupijos klebonas, istorikas Nikodemas Švogžlys-Milžinas 1984 m. Stakliškių parapijos klebono mirties 25 – mečio proga apibūdino kunigą Vladislavą Jezukevičių. (Stakliškių parapijos byla. Kaišiadorių vyskupijos archyvas, lapai nenumeruoti).
Šis Stakliškių sielovados patriarchas, lietuvybės ugdymui ir lietuvių nacionaliniam judėjimui atidavęs savo jaunystės geriausius 20 metų (1905 – 1924) , o likusius 35 metus paaukojęs sielovadiniam darbui Stakliškių parapijoje, yra bene ryškiausia tarpukario asmenybė Prienų krašte. Deja, nepelnytai užmiršta.
Vladislavo Jezukevičiaus kapas yra Stakliškių bažnyčios šventoriuje. Pasitikdami jo 60-ąsias mirties metines, prisiminkime šį Lietuvos valstybinio atgimimo šauklį ir Stakliškių parapijos dvasinį ganytoją.
Klebono V.Jezukevičiaus kapas.
V.Jezukevičius buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, Lietuvių nukentėjusiųjų nuo karo draugijos aktyvus veikėjas, 1917 m. Lietuvių Vilniaus konferencijos, numačiusios kryptį į Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir išrinkusios Lietuvos Tarybą, narys. Žingeidus skaitytojas atkreips dėmesį, kad nuotraukose Vladislavas Jezukevičius yra šalia tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, prezidentų Antano Smetonos ir Aleksandro Stulginskio, tarp Vasario 16-osios Akto signatarų (prieš tai nurodytieji taipogi yra signatarai, -V.K.) Donato Malinausko, Mykolo Biržiškos, tarp žymių dvasiškių ir visuomenės veikėjų Juozapo Kuktos, slabadiškio Prano Bieliausko, Povilo Dogelio, Konstantino Olšausko. Jis nufotografuotas ir su bičiuliais – visuomenininkais Martynu Yču, Antanu Vileišiu, Emilija Vileišiene, Stasiu Šilingu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Jonu Kymantu. Šis Lietuvos valstybinio atgimimo elitas darė poveikį dvasiniam ganytojui – jis buvo vienas aktyviausių tautinio ir valstybinio atgimimo komandos narių.
Į dvasininko luomą
Su Kauno kunigų seminarijos klieriku, jiezniečiu Antanu Daunoru 1926 m. Stakliškių klebonijoje.
Vladislavas Jezukevičius gimė 1886 m. Marcinkonyse išprususių ir prakutusių ūkininkų šeimoje. Baigęs Marcinkonių pradinę mokyklą, jis Vilniuje išlaikė keturių klasių egzaminus (tai kainavo pigiau negu baigti gimnaziją) ir 1905 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Jis mokėsi ir kartais „juokų“ iškrėsdavo su kurso draugu Liudu Gira, kuris seminarijos nebaigė. 1909 m. liepos 8 dieną Vladislavas Jezukevičius buvo įšventintas kunigu.1909 m. jis dvasinėje tarnystėje – Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje, 1910 m. – Gervėčiuose, 1911 m. – Molėtuose.
Vladislavą labai mėgo parapijiečiai, nes jis buvo labai muzikalus, turėjo gražų balsą, mokėjo vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.
Švento Mikalojaus bažnyčios rektorius (1912-1924)
Tai patys brandžiausi, sunkiausi ir kovingiausi dvasiškio ir tautos patrioto veiklos metai. Ši bažnyčia buvo pirmoji, kurioje 1899 m. vyko pamaldos lietuvių kalba. 1901 m. ši bažnyčia buvo atiduota lietuvių katalikų bendruomenei. Iki 1930 m. tai buvo vienintelė lietuvių katalikų bažnyčia Vilniuje. Vladislavui Jezukevičiui tapus bažnyčios vikaru, buvo labai opus parapijos namų statybos klausimas. Lenkai dėl aiškių priežasčių šios statybos nerėmė ir jos statybai netgi trukdė. Tačiau klebonui pavyko pritraukti kunigaikštienę Mariją Radvilienę, 45 lietuvius kunigus. Jų paramos dėka parapijos namai buvo pastatyti (http://www.voruta.lt/kunigas-vladas-jezukevicius-1886-vii-27-1959-v-16/). Jie tapo ne tik lietuvių katalikų telkimo vieta, bet ir Vilniaus lietuvių kultūrinės politinės veiklos centru. Ypač didelės pagarbos rektorius nusipelnė už tai, kad jis parėmė katalikiškos „Aušros“ (1911 – 1919 m.) leidybą. Laikraštis telkė katalikų dvasininkiją, tikinčiuosius, puoselėjo katalikiškas vertybes, formavo būsimosios valstybės viziją.
Pagalba nuo karo nuskriaustiesiems
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas atnešė daug nelaimių Lietuvos gyventojams. Jie karo veiksmų buvo išvyti iš savo gimtųjų namų, pasimetė su artimaisiais, sirgo užkrečiamomis ligomis, badavo. Buvo daug valkataujančių našlaičių, neveikė mokyklos.
Kunigas Vladislavas Jezukevičius kartu su advokatu Andriu Bulota ir Gabrielio Landsbergio – Žemkalnio žmona Viktorija Landsbergiene išrūpino leidimą įsteigti Lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vėliau komitetas peraugo į draugiją tuo pačiu pavadinimu. Carinė valdžia į komiteto sąskaitą prevesdavo daugiau kaip 10000 carinių rublių nukentėjusiųjų šalpai. Kaizeriniams okupantams okupavus Vilnių, Vladislavas Jezukevičius tęsė šį darbą, steigdamas prieglaudas, mokyklas, aprūpindavo moksleivius bendrabučiais, mokymo priemonėmis, medikamentais. Lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti galima pavadinti pirmąja valstybine – visuomenine institucija, prisi-dėjusia prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Per tautinį solidarumą – į Valstybę! Ne vienas šio komiteto narių vėliau tapo Lietuvos Tarybos nariais.
Dvasinės apaštalystės metai Stakliškėse 1925-1959 m.
1925 m. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta perkėlė Vladislavą Jezukevičių į Stakliškių parapiją klebonu, dar paskyrė vadovauti Stakliškių dekanatui. Klebonui, pripratusiam būti intelektualinio kultūrinio inteligentų gyvenimo centre, buvo labai sunku priprasti prie naujo, dar nesuvešėjusio Stakliškių kultūros mentaliteto. Kaip pastebėjo jau Anapilin išėjęs istorikas Julius Bloznelis, „jis atsidūrė smulkiais buitiniais rūpesčiais apgaubtame miestelyje, kurį su Kaunu siejo tik vienas privatus autobusas“ (Julius Bloznelis, Kunigas Vladislavas Jezukevičius (1886 VII 27-1959 V 16). „Voruta“, 2009 m. gegužės 23 d., nr. 10(676), p.14).
Stakliškių bažnyčiai jau reikėjo remonto, naujų varpų. Parapija neturėjo savo parapijos namų. Todėl atvykusiam į parapiją klebonui darbų netrūko. Be to, klebonija turėjo 30 ha žemės, kurią reikėjo gerai įdirbti. „Ši žemė pavertė buvusį visuomenės veikėją tradiciniu kaimo klebonu, vaišingu visų parapijos renginių globėju, dažnai mecenatu ir geru globėju“ (Ten pat). Klebonas nepriklausė jokiai Lietuvos politinei partijai, labai rėmė šaulius ir pavasarininkus, sukūrė visoje Kaišiadorių vyskupijoje žinomą chorą, parapijai užsakydavo daug laikraščių ir žurnalų.
Kunigas buvo labai tolerantiškas kitai nuomonei, užmezgė bičiuliškus ryšius su Stakliškių rabinu, todėl daugelis dorovinių problemų buvo sprendžiamos bendrai. Klebonui teko pergyventi dvi skausmingas lietuvių tautai okupacijas. Nacių okupacijos metu jis skaudžiai išgyveno dėl Stakliškių žydų išvežimo į Prienus, Butrimonis, jų masinio žudymo, bet nieko negalėjo pakeisti. Nacių valdžia jį įspėjo dėl pasekmių už galimą pagalbą žydams. Sovietai antrosios okupacijos metu iš jo atėmė klebonijos žemę, tad jis pradėjo aprašinėti Stakliškių krašto papročius, istoriją. Deja, šis rankraštis neišliko.
Klebonas Vladislavas visuomet padėdavo jauniems klierikams perprasti tikėjimo tiesas. Iš jo katalikiškos gyvensenos pavyzdžio sėmėsi jaunasis klierikas, vėliau kardinolas Vincentas Sladkevičius ir kiti dvasiškiai.
Kleboną iki šiolei prisimena daugelis krašto senolių ir jį apibūdina kaip inteligentišką, įsiklausiusį į parapijiečių bėdas žmogų. Ne vieną kartą jis savo lėšomis sušelpė vargstančiuosius.
„1958 metais grįžęs iš tremties jo sūnėnas rado dėdę šventoriuje renkant nukritusius lapus:„Matai, kiek nedaug žmogui reikia. Va, surinksiu lapus, bus ožkai pakraikams. O kokius kluonus prikraudavom … ir vargo kiek būdavo. Kiek spalvų čia pabirę, kiekviena diena kaip dovana“ (Ten pat, p.16).Kunigas mirė 1959 m. gegužės 16 dieną, žydint alyvoms…
Apie kunigo sielovadinę veiklą rašysiu jo 60-ųjų mirties metinių išvakarėse.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“