Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) – šiaip jau paskutinius keletą metų principingumu vis nesublizgančios institucijos – laukia trys mėnesiai sunkių slalomo varžybų. Jose teks leistis nuo aukščiausios ir sudėtingiausios įmanomos Lietuvoje trasos, stengiantis nepasiklysti tarp trijų rūšių vartų – „pamiršau“, „žmona nežino apie vyro verslą“, „ko čia kabinėjatės“. Ir net jei tas nusileidimas bus sėkmingas, jis įvyks tik po trijų mėnesių, kai diduma lietuvių bus pamiršę, apie ką kalbėta ir dėl ko surengtos slalomo varžybos su išgalvotomis kliūtimis.
Gerai, jeigu po trejeto mėnesių daugiau Lietuvos piliečių įsimins švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės vardą (ligi šiol tokių nešvietimo sferoje nebuvo labai daug). Tie, kurie žinojo, anksčiau per tą laiką galbūt nepamirš, kad gerb. ministrė yra ištekėjusi už savo vyro Evaldo Petrausko, verslininko, turinčio įmonę „Ecotour“, kuri stebuklingai laimi nemažai ŠMM pavaldžiose įstaigose skelbiamų paslaugų pirkimo valstybės lėšomis konkursų. Šiuo metu vieni tyrėjai teigia, kad laimėjo paskutinius 12 iš 12. Iš skurdžių p. Petrauskienės paaiškinimų rodosi, kad skaičiai galėtų būti kuklesni. Ir vėl suinteresuoti asmenys pučia rūko miglą, stengiasi suklaidinti, kad besileidžiantys nuo stataus kalno žūtbūt pamestų trasos kelią.
Gana apmaudu, kad pakankamai aiškūs reikalai pas mus paverčiami slalomu, tarakonų ar žiurkių lenktynėmis. Aš asmeniškai buvau beviltiškai nustebęs, kad informacijai apie įtartinas p. Petrausko verslo valstybės lėšomis sėkmes keliuose šaltiniuose trečiadienį, p. Petrauskienė po paros (ketvirtadienį) iš esmės neturėjo ką pasakyti. Ir gal net nesiruošė, nors ją prie sienos švelniai prispaudę laikė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir šiek tiek – prezidentė Dalia Grybauskaitė. Spėju, kad nesiruošė pasiaiškinti dėl kelių esminių priežasčių: savo neilgoje politiko karjeroje ji kone kasdien mato atitinkamus pavyzdžius, kurie liudija, kad ne tik jos viršininkai partijoje, frakcijoje, Vyriausybėje, bet ir opozicijoje savo viešų ir privačių interesų deklaracijose kažin ką vis pasirodo yra pamiršę. O VTEK – sumanyta, kaip viena griežčiausių valdininkams bei politikams institucijų – elgiasi lyg jos nariams būtų daug naudingiau apriboti prieigą prie informacijos įvairiems neformaliems tyrėjams, žurnalistams, nei užtikrinti tą dalį korupcijos prevencijos, už kurią ši institucija yra atsakinga. Nes žino (komisija), kad kuo daugiau nuveiks mano aptariama kryptimi, tuo didesni šansai, kad Seime kada nors tvirtinant VTEK metų veiklos ataskaitą, diduma seimūnų bus labai pozityvūs.
Kita vertus, man atrodo, kad p. Petrauskienės nesiaiškinimas (man regis, ji visą naktį turėjo nemiegoti ir kartu su savo patarėjais kurti krizės valdymo strategiją, kad tik ji nebūtų tokia, kokia pasirinkta) rodo, kad jos vyro verslas jai yra svarbiau nei jos pačios politiniai reikalai ir ambicijos. Galbūt taip yra iš tikrųjų, ir nieko dėl to nebūtų bloga, jeigu ministrė būtų atsistatydinus dar trečiadienį arba ketvirtadienį. Juolab Evaldas P.- regis, yra sėkmingas verslininkas ne tik aplink ŠMM. Gyventų sau šeimynoje, džiaugtųsi ir į VTEK organizuotą slalomą netektų dirsčioti.
Tačiau p. Petrauskienė nusprendė pasielgti kitaip. Kaip kadaise ekskomunistų premjeras Adolfas Šleževičius, pasiimdamas savo indėlį iš griūvančio Lietuvos Akcinio inovacinio banko. Principinio skirtumo nematau. Nes tokia „kas čia tokio?“ mada gaji kaip tik nuo anų laikų.
Ta proga peršasi trigrašis ir VTEK’ui. Jau minėjau, kad bene kas savaitę paaiškėja, kad valdininkų ir politikų interesų deklaracijose velniaižinkas. „Pamiršau“, „Sekretorė neįrašė“, „nemaniau, kad to reikia“. O ką VTEK ir ten veikiantys žmonės? Ar bent kartą pasirodė viešumoje turėdami principinę poziciją, kad visokie tokie „užsimiršimai“ beigi „pražiūrėjimai“ toleruojami nebus? Jei reikia valdininkijai ir politikijai specialių kursų, aiškinant ar į žmonių kalbą išverčiant įstatymų reikalavimus – jie bus tada ir tada. Arba kiekvieną tokį užsimiršimą lydės sankcijos. Jei įstatyme jų nenumatyta pakankamai, yra galimybė kreiptis į Prezidentę, kad jos kanceliarija jas parengtų ir pateiktų Seimui svarstyti. Ir priimtų, niekur nesidėję. Inkšdami, stenėdami, pūsdami miglas į akis, bet priimtų.
Aptariant šios savaitės aktualijas, neįmanoma neatkreipti dėmesio į klaipėdiečių iniciatyvą Vilniun atboginti ypač bjauriai dvokiančios substancijos – džiovinto techninio komposto ir dumblo iš valymo įrenginių. Su tąja smarve didelė dalis klaipėdiečių gyveno visą karštą vasarą. Valdininkai vis tvirtino, kad smarvės lygis nepažeidžia kažkokių normų, kurias jie nusirašė iš kurių nors europinių dokumentų arba susigalvojo patys. Taigi dabar turėjo progos savo juntamaisiais organais pamatuoti, kaip skiriasi normos ir tikrovė. Įtariu, šioje vietoje slalomo nereiks.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“