Praėjusį šeštadienį gražia švente baigėsi Šilavoto Davatkyno pleneras, meno gerbėjus sukvietęs pabendrauti su dailininkais, pasigėrėti po atviru dangumi surengta jų ekspozicija, pasiklausyti aktoriaus Petro Venclovo skaitomų posmų, Danguolės Kolpakovienės ir Vitalijos Aukštakalnienės muzikavimo.
Pradėdamas 14 -ojo plenero pabaigtuvių šventę jo organizatorius, dailininkas Petras Lincevičius prisiminė ir 2000 -uosius metus, kai į Šilavotą atvyko tapytojas Alfonsas Vilpišauskas (1945- 2015). Būtent jo iniciatyva Davatkyno muziejuje buvo pradėti organizuoti profesionalių menininkų plenerai, tarptautinio „Poezijos pavasario“ renginiai, pritraukę meną į Šilavotą ir Šilavoto vardą išgarsinę ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. A. Vilpišauskui išėjus Amžinybėn estafetę perėmė kartu su plenerais augęs ir meno aukštumų siekiantis šilavotiškis Petras Lincevičius.
Šiemet plenero tema buvo „Sąskambiai“. Petras sakė, kad šis pavadinimas gimė vieną vakarą sėdint prie stalo ir klausantis gamtos, įvairių garsų, žvelgiant į spalvas ir į žvaigždėtą dangų. Sąskambiai vyko ir tarp plenere dalyvavusių skirtingų dailininkų – įvairių kartų, jaunųjų ir labiau patyrusių. Štai – Aušra Andziulytė, Auksė Miliukaitė, Eimutis Markūnas, Remigijus Treigys, kaip ir P. Lincevičius yra Šilavoto plenerų senbuviai, išlaužiškė Akvilė Poškutė dalyvavo antrą kartą, o Eglei Petrošiūtei, Dovydui Alčiauskiui ir Povilui Ramanauskui Davatkynas buvo malonus atradimas. Sąskambiai vyko ir su edukacijos 
dalyviais: viena diena buvo skirta vaikams, kita – suaugusiems, tad buvo proga atsiskleisti naujiems talentams.
Dešimt dienų (liepos 26 – rugpjūčio 4) panirusių į kūrybinį procesą plenero dalyvių buvo galima sutikti ne tik Davatkyne, bet ir pačiose netikėčiausiose vietose: miestelyje, prie bažnyčios, ant kalvelės ar miško gūdumoje. Sukurta daugybė darbų: ant drobės, skardos, popieriaus, plastiko ir daugumoje jų įamžintas Davatkyno muziejus, Šilavotas, jo apylinkės. Su plenero metu gimusiais darbais turėjo 
progos susipažinti ir šventės dalyviai. Paveikslai buvo eksponuoti ant davatkėlių namelių sienų, medžių, kitose vietose. Plenero dalyviai mielai dalinosi patirtais įspūdžiais, visi kaip vienas kalbėjo apie ypatingą Šilavoto Davatkyno aurą, Dievo sutvertą vietą menui, kūrybai, meditacijoms ir žėrė nuoširdžiausius padėkos žodžius Davatkyno muziejaus šeimininkams: Marijai Danguolei Lincevičienei, jos vyrui Kostui, sūnui Petrui, dukrai 
Viktorijai už begalinį rūpestį, nuoširdumą, skleidžiamą šilumą, skanų maistą… Padėkos žodžius tarė ir Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, Prienų rajono savivaldybės vicemeras Algis Marcinkevičius, Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vadovas Rimantas Šiugždinis, plenero dalyvius apdovanoję Padėkos raštais.
– Pernai, kai buvome be plenero, buvo labai liūdna. Ačiū, kad vėl čia, kad buvote, tapėte ir kad jums patiko. Tikrai čia kažkokia ypatinga vieta, ypatingas laikas su jumis. Tos dešimt dienų taip staigiai prabėgo ir tie 
keturiolika metų taip pat greitai prabėgo. Per šį laikotarpį Šilavotas labai pasikeitė ir džiugu, kad jis tapo ne tik plenerų, bet ir kultūros, turistų traukos vieta,- džiaugėsi M.D. Lincevičienė, plenero dalyvius pakvietusi bendrai nuotraukai ir prie bendro vaišių stalo.
Onutė Valkauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“