Karvutė nuo seno maitino kaimietį. Mūsų kraštas palankus pienininkystei, tik šiandien racionalus ūkininkas nenori dirbti veltui. Pieno kilogramo gamybos kaštai siekia apie 60 euro centų, o supirkėjas moka 10 – 23 euro centus, nelygu žalio pieno kiekis. Tokią Vyriausybės patvirtintą kainodarą kritikuoja ir šalies pienininkų vedlys Jonas Vilionis, ir rajono ūkininkų vadovas veiveriškis Martynas Butkevičius, ir Saulena Krūvelienė, kurios ūkis priklauso „Lietuviško pieno“ kooperatyvui.
„Didesnę tikimybę išlikti turi stambesni pieno ūkiai,“ – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.
Žinomų ūkininkų teigimu, pienas turėtų būti superkamas tik atšaldytas – tiesiai iš ūkio arba punkto. „Kibirinio“ pieno, kuriam ir „pritaikytos“ dešimties grupių kainos, neturėtų likti. „Visoms valdžioms aiškinau, koks šalies ekonomikai ir kaimo socialiniam stabilumui svarbus pieno ūkis, tačiau pastaruoju metu manęs jau negirdi,“ – sako J. Vilionis.
„Šalies pieno gamintojai baigia išsivaikščioti, o pienininkystės sektoriaus strategijos kūrėjai neišsivaduoja iš praėjusios kadencijos politikų užprogramuotų problemų, – kalba žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius Vytautas Lekešys, – tarsi karšta bulvė iš institucijų į institucijas mėtomas dešimties pieno gamintojų grupių prakeiksmas, apskųstas Briuseliui, žalingas ne tik ūkininkams, bet ir pieno perdirbėjams. Dabar kurpiama kainos formavimo schema, kuri sunkiai įsivaizduojama laisvosios rinkos sąlygomis.“
Popierinė deklaracija
Neseniai valstybės įmonėje „Pieno tyrimai“ susirinkę Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) specialistai, smulkiųjų ir stambiųjų pieno ūkių, pieno supirkėjų ir perdirbėjų atstovai nežinia kelintą kartą aptarė žalio pieno kainodaros principus. Keturis praėjusių metų mėnesius ŽŪM patalpose kolektyviai rengtos ilgalaikės pieno sektoriaus plėtros strategijos gairės, pasak kai kurių jos autorių, tebuvo popierinė deklaracija. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis, dalyvavęs Europos pieno tarybos asamblėjoje, parvežė žinią, jog ES šalių ūkininkai reikalauja nustatyti bendrijoje minimalią žalio pieno supirkimo kainą – 45 euro centus už kilogramą. Tačiau ne tik vakariečiai, bet ir mūsų ūkininkai supranta, kad pieno rinkai reguliuoti galimybių nėra. Valstybių sienos atviros, į Lietuvą įvežamas žalias pienas iš Estijos ir Latvijos, lietuviai tokį patį pieną parduoda Lenkijos pieno perdirbimo įmonėms.
„Nekartokime praeities klaidų,“ – pataria ŽŪK „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius V. Lekešys.
Pasitarimas „Pieno tyrimų“ įmonėje virto emocinga diskusija. Daugiausia klausimų sulaukė ŽŪM ir pieno supirkėjų kooperatyvų atstovai. Pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis pašmaikštavo, jog kitą pienininkų pasitarimą derėtų rengti Egipte. Žemės ūkio viceministras dr. Saulius Savickis pristatė tris galimus žalio pieno pirkimo kainos nustatymo variantus. Viceministras apgailestavo, jog didžiausias pienininkystės strategijos įgyvendinimo trukdis – nežinia dėl rytdienos. Dr. S. Savickio teigimu, pieno perdirbimo įmonė, pasirašydama su pieno gamintoju sutartį, turėtų pasiūlyti jam pasirinkti kurį nors iš trijų variantų. Pagal pirmąjį, pasirašydamos pieno supirkimo sutartį, abi pusės „prisirištų“ prie vidutinės ES supirkimo kainos pokyčių, pagal antrąjį – prie pieno gaminių rinkos kainos pokyčių pasaulinėse rinkose, pagal trečiąjį – tam tikram laikotarpiui, pavyzdžiui, trims mėnesiams, fiksuotos kainos. Šiuo metu Lietuvoje taikomas mėnesiui nustatomos kainos variantas, kuriuo nepatenkinti visi sektoriaus dalyviai.
Priverstiniai altruistai
Tarpininko vaidmenį tarp gamintojų ir perdirbėjų atliekanti ŽŪM siūlo nustatyti, kad įmonės visus gamintojų skatinimo elementus, t. y. mokamų priedų dydžius, patvirtintų savo strategijoje. Priedų dydžiai turėtų būti viešai paskelbti ir galiotų bent jau metams, o gamintojai matytų, ką jie gali gauti. Tačiau Konkurencijos taryba tuoj pat įžvelgtų kartelinį susitarimą ir pienines „apdovanotų“ milijoninėmis baudomis.
Šiandien Lietuvoje yra 60 pieno supirkėjų kooperatyvų, bendrovių, įmonių. Būtent pastarųjų aktyvas ir pasiūlė keisti bazinius pieno sudėties rodiklius, nustatant pereinamąjį kelerių metų laikotarpį, po pirmųjų metų atliekant analizę, kaip rodiklių keitimas lėmė pieno gamintojų pajamas. Diskusijoje dalyvavę smulkių pieno ūkių atstovai replikavo, jog tokiu veiksmu žalio pieno supirkimo kaina sumažėtų apie 20 proc. Taip pat diskutuota dėl sankcijos dydžio nutraukiant sutartį – ir gamintojai, ir perdirbėjai norėtų, kad sankcija siektų 30 proc. neįvykdytos sutarties vertės.
Viceministras dr. S. Savickis patikino, jog ŽŪM pieno kainų rinkoje nenustatinės, tik padės ieškoti sprendimų, reikalingų abiem pusėms, o dėl kainodaros principų diskusijos bus tęsiamos.
Šeimos pieno ūkių savininkai, dalyvavę pasitarime, pastebėjo, jog pirmąkart per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje pieno supirkimo kainos buvo mažinamos žiemą, vadinasi, atėjus vadinamajam ganiavos sezonui, kainos nukris „tradiciškai“. Ūkininkų teigimu, šalyje žalio pieno supirkimo kainas diktuoja ne stambiosios pieno perdirbimo įmonės, o supirkėjų kooperatyvai, sau už pieno kilogramą pasilikdami po 12 – 14 euro centų. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertai viešai patvirtino, jog 40 proc. kainos atitenka žalio pieno surinkėjui – tarpininkui. Didžiosios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės stambiesiems pieno gamintojams vasarį už natūralų pieną mokėjo vidutiniškai 345 Eur/t. Pagal praėjusios kadencijos ŽŪM vadovų parengtą ir Vyriausybės patvirtintą „Pieno įstatymą“, visi smulkių pieno ūkių žaliavos supirkėjai prie pieninių vartų tampa stambiaisiais pieno gamintojais, vadinasi, tie 12 – 14 euro centų nuo kiekvieno kilogramo pasiimami legaliai. Pusšimčio karvių savininkas džiaugiasi vasarį gavęs 20 euro centų už žalio pieno kilogramą, o dešimtį karvių melžiantis ūkininkas viešai prisipažįsta už kilogramą pieno iš supirkėjo gaunantis 10 euro centų.
Stambiosios šalies pieno perdirbimo bendrovės periodiškai skelbia savo apyvartas ir pelnus, nes tą padaryti privalo pagal įstatymą. Tačiau dar neatsirado altruistų, kurie pasidalytų pelnu su žaliavos tiekėjais. Ne kartą akcinių bendrovių savininkams yra išsprūdę vieši prisipažinimai, jog nuostolius dėl produkcijos eksporto jie dengia pajamomis iš vidaus rinkos. Tikėtis, kad pieninių vadovai, reaguodami į ŽŪM rekomendacijas, pasitvirtins priemokų už superkamą pieno žaliavą dydžius, yra daugiau negu naivu.
Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas Evaldas Dikmonas ne kartą yra sakęs, jog žaliavos pirkimo sutartis sudaroma su kiekvienu ūkininku, dvi šalys sutaria dėl pieno sudėties ir kokybės. Pieno perdirbėjas suinteresuotas partneryste, o kaip jis skatins gamintoją – ar kainos priedu, ar vaišėmis su sūriu ir kava – susitarimo reikalas.
„Naująją pieno žaliavos supirkimo ir kainodaros tvarką rekomenduočiau pradžioje išbandyti eksperimentiniuose ir ministerijos globojamuose kooperatyvuose, – kalba ŽŪK „Lietuviškas pienas“ vadovas V. Lekešys, – nekartokime praeities klaidų.“
Pasak V. Lekešio, neseniai su kooperatyvo valdybos nariais buvo aptarta situacija šalies pieno sektoriuje. Akivaizdu, nors neįtikėtina, jog pastarąjį dešimtmetį pieno sektoriui labiausiai pakenkė valdžios sprendimai: „Gyvulininkystės sektoriaus vystymo programa“ (ŽŪM vadovavo Vigilijus Jukna), „Pieno įstatymas“, sugrupavęs pieno gamintojus į dešimtį grupių (ŽŪM vadovavo Virginija Baltraitienė), „Pieno sektoriaus vystymo strategijos gairės“ (ŽŪM vadovas Bronius Markauskas).
„Kokia bus finansinė nauda pieno gamintojui iš dabar siūlomos pieno kainodaros, sutarčių termino, bazinių sudėties rodiklių keitimo, jeigu sutarties terminą lemia pirkėjo mokama kaina?“ – retoriškai klausia V. Lekešys.
Justinas ADOMAITIS
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“