Prisiminti Justiną… (Iš pastabų paraštėse)

Praėjusių metų pabaigoje džiaugėmės sulaukę literatūros kritiko Valentino Sventicko parengtos knygos „Justinas Marcinkevičius. Kokį jį prisimename“. Jos sutiktuvėse Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje dalyvavo ir literatūros kritikas, prof. Petras Bražėnas, pasidalinęs fragmentais iš „Santaros“ žurnalui rengiamos recenzijos apie šią knygą. Renginio dalyviams pageidaujant ir profesoriui bei „Santaros“ leidėjui Romualdui mielai pasidalinus, spausdiname P. Bražėno žodį…

Knygos pristatymo Prienuose metu: Prienų r. savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas R.Šiugždinis, Justino Marcinkevičiaus dukra Jurga, rajono meras A.Vaicekauskas, prisiminimų autorė, poeto bendraklasė G.Starkauskaitė – Kavaliauskienė ir prof. P. Bražėnas.

Petras BRAŽĖNAS

Pirmasis šio rašinio pavadinimo variantas buvo Nežinau, ar tai recenzija. Tie, kas jau perskaitė prisiminimų apie Justiną Marcinkevičių tomą, iš karto supras, kad tris tokio pavadinimo žodžius – nežinau, ar tai – pasiskolinau iš dviejų šios knygos autorių – Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko. Nuo jų ir pradėsiu. Net prisimindamas keletą iškiliausių mūsų literatūrologų, dešimtis jų knygų ir publikacijų, paklaustas, kieno žodis Poeto byloje šiandien yra patikimiausias ir reikšmingiausias, pirmiausia ištarčiau jų vardus – Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko. Daug kas rašė apie Poetą, kai jis buvo savo šlovės viršūnėje, – jie drąsiai stojo ginti jo, kai iš sprogusio surūdijusio vamzdžio pasipylė bjaurios nuotekos – politinių insinuacijų, istorinio nekompetentingumo, literatūrinio mažaraštiškumo, dešimtmečius išsaugotų užgautų ambicijų, paprasčiausio noro nors tokiu būdu pasirodyti išraiška. Pasipiktinimo pagautas, ir šių eilučių autorius rengiamai atsiminimų knygai bandė sudėlioti savotišką poleminių pastabų mozaiką „KODĖL JĮ?“ (Nebaigtą mozaiką netikėtai prarijo, specialistų įtarimu, neteisinga dviejų ar trijų klavišų kombinacija, bet tai – kita tema). Iš rankraštinių pastabų ištraukiau tik kelis klausimus, į kuriuos buvo bandoma ieškoti atsakymo. Kodėl būtent Jis buvo pasirinktas pirmąja (ar viena pirmųjų) Atgimimo epochos aukų? Ko išsigando kai kurie politikai? Kodėl atlaidumo nuostatą pamynė kai kurie katalikai? Kokias nuoskaudas taip ilgai saugojo (ar brandino?) kai kurie plunksnos broliai? Iš kur atsirado tiek šventeivų, norinčių į inkvizicijos laužą įmesti ir savo pagalį? Kas į gėdingą viešumą pastūmėjo tuos „idėjiškus“ ir „patriotiškus“ skaitytojus, kurie, drįstu teigti, ne tik neperskaitė viso Marcinkevičiaus, bet neįstengė net teisingai užsirašyti jiems kažkieno pasufleruotų „įkalčių“? Turiu omeny vieną televizijos laidą, kurioje tariamas poeto kūrybos žinovas net du kartus (net į šoną kumštelėtas) pakartojo skaitęs „Dienoraštį be dantų“.
Niekas rimtuose tyrinėjimuose neneigia prieštaringų ar kontraversiškai vertintinų poeto kūrybos puslapių – apmaudą kelia grubus, tendencingas tų puslapių išplėšimas iš visos jo kūrybos, iš kelioms kartoms tekusio istorinio konteksto. Bjaurių nuotekų turinį, jų „mokslinę vertę“ kažkieno sankcionuoto ar paskatinto prisijungimo prie vamzdžio istoriją ir technologiją turėtų nuosekliai išnagrinėti nepriklausomų ekspertų komisija, ne kokios nors institucijos sudaryta, o vienintelio – istorinio teisingumo ir sąžinės – balso pašaukta. Bet kol tai atsitiks, siūlyčiau realizuoti vieną idėją (dabar gi – idėjų Lietuvai metas): surinkti visas prieš Justiną Marcinkevičių nukreiptas publikacijas į vieną leidinį ir pavadinti jį paprastai – „Prieš Justiną Marcinkevičių“. Slaptų, o gal ir atvirų tokio leidinio rėmėjų, „Dienoraštį be dantų“ skaičiusių mecenatų, neabejoju, atsirastų. Gal tik autoriai ne visi norėtų tokiu būdu pakartoti savo publikacijas ar pasisakymus: būta gi atsiprašinėjimų net su ašaromis (gal ne visai blaiviomis?) akyse; kai kurių „demaskuotojų“ ir „teisėjų“ pozicijose per pastaruosius dešimtmečius pastebėta įsidėmėtinų poslinkių. Vieni galbūt pasijuto užkibę ant klastingo specialiųjų tarnybų kabliuko, kitiems pasidarė gėda dėl neadekvačios nuoskaudos ar pavydo jausmų išraiškos, treti gal šaltesne galva pasvėrė, kokia niekingai menka poeto „leniniana“ ar „išpuoliai prieš bažnyčią“, palyginus su dešimtmečius jo skleista dekalogo dvasia ir Lietuvos rengimu Atgimimui. Pagaliau mirtis, gal ir piktų jėgų paankstinta, padarė jį nebepavojingą nei kaip išsigalvotą politinį konkurentą, nei kaip nepatogų moralinį autoritetą bei visuomenės ydų kritiką, nei kaip literatūrinį varžovą. Nebetęsdamas hipotetinių savo prielaidų ar išvadų, patikėdamas jas mano įsivaizduojamai ekspertų komisijai, palieku jai savo siūlymą: nuotekų protrūkio byla (ne, nesibaiminkite, ne juridiniu, o tik istoriniu, literatūrologiniu, moraliniu atžvilgiu) turėtų būti surinkta. Kaip ir individualūs ar kolektyviniai bandymai stoti prieš vamzdį (laimei, šį kartą – tik nuotekų). Kaip ir prisiminimai, kurių sukeltais įspūdžiais ir apmąstymais ryžtuosi pasidalinti.
Grįžtu į pradžią. Dabar jau aiškiai suprantu ir žinau, kad tai ne recenzija. Bet į sąmonę įstrigę Daujotytės ir Sventicko rašinių pavadinimai nelenda iš galvos. „Nežinau, ar tai atsiminimai“, – pradeda Daujotytė, o aš paraštėje pusiau juokais pasižymiu: ir akademikė kartais koketuoja. O rimtai kalbant, tai, ką pateikia autorė, yra pats turtingiausias atsiminimų pluoštas, savotiškas pavyzdys, kaip reikėtų rašyti atsiminimus ir pirmiausia – kaip jiems visą gyvenimą ruoštis: beveik penkis dešimtmečius (nuo 1968 -ųjų) apima tie atsiminimai; užfiksuotos tikslios susitikimų datos ir aplinkybės, susitikimuose dalyvavusių asmenų pavardės, iš karto po susitikimų užrašytos Poeto mintys, nuomonės, užuominos ir pačios autorės refleksijos. „Daujotytė šioje knygoje, kaip ir visada, yra nepalyginama ir nepakartojama“, – pasakė man vienas garbus knygos skaitytojas, atimdamas iš šių eilučių autoriaus galimybę ištarti ką nors panašaus. Vietoj to įterpsiu dvi citatas: „Ankstyvuoju laikotarpiu, jei ką mąsčiau apie literatūrą, mąsčiau ir apie Justiną Marcinkevičių“. Ir antra: „Valdantieji visada trokšta savo pavaldinių optimizmo, optimizmas turi liudyti, kad jie valdo gerai“. Mintis užrašyta prieš dvidešimtį metų. Kiek valdžių per tą laiką pasikeitė, o mintis skamba tarsi šiandien pasakyta. Ir – nieko daugiau. Daujotytę reikia skaityti ištisai: visas jos tekstas gali būti išnaudotas citatoms.
Apie Sventicką esu turėjęs kiek daugiau progų ir pakalbėti, ir parašyti. Apie gilią jo poezijos nuovoką ir jos estetinės vertės nuojautą, apie jo stiliaus savitumą ir lakoniškumą, ne tik jo išrastą, bet ir įteisintą (kol kas – tik sau pačiam) originalų gurinių žanrą. Šį kartą – ne apie tai. Jo Nežinau, ar tai įvadas tėra žaismingas Daujotytės pamėgdžiojimas. Suaugusių žmonių žaidimai. Tegu. Ir apie parašytąjį įvadą nešnekėsiu. Keletą žodžių noriu pasakyti apie kelią į tokį įvadą. Vieną kartą prieš daugelį dešimtmečių teko būti vienos straipsnių knygos sudarytoju – daugiau jau niekas tokiai užduočiai neprišnekino. O čia – atsiminimų knyga. Apie tokį Žmogų, tokiais laikais, su tokiais jau daug ką primiršusiais, Poeto atsivėrimo malonės nepatyrusiais, vien savo meilę Poetui išgyvenančiais, kažkelinto priminimo apie pažadėtus atsiminimus laukiančiais, o gal net nuotekų srauto išgąsdintais autoriais. Tik ne vieną rinkinį sudariusio, ypatingą kantrybę išsiugdžiusio, kelių dešimtmečių redaktoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus patirtį sukaupusio žmogaus pastangomis galėjo būti sudarytas rinkinys, kuriam parašyti įvadą gal net nebuvo pats sunkiausias darbas. Bet viena aplinkybė vis dėlto turi būti pabrėžta: redaktorius ir vyriausiasis redaktorius ne tik sudarinėjo, redagavo ir leido ir paties Marcinkevičiaus, ir apie jį parašytas knygas, bet buvo paties likimo apdovanotas laime tris dešimtmečius gyventi viename name, vienoje laiptų aikštelėje, durys prieš duris su Poeto šeima. Sudedu viską į vietą, prisimenu, ką į Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimą yra įnešęs Sventickas, ir knyga man tampa dar vienu brandžiu jos sudarytojo – piliečio, kritiko, redaktoriaus, leidėjo, kaimyno – darbo vaisiumi.
Po tokių dviejų „personalinių“ pastraipų jaučiu pareigą pasiteisinti prieš visus prisiminimų knygos autorius: atleiskite, bet su penkiasdešimčia panašių pastraipų joks literatūrinis leidinys manęs neįsileis. O nuoširdaus ir pagarbaus žodžio verti visi: vos kelias akimirkas iš gimnazijos laikų (bet per septynias dešimtis metų!) išsaugoję bendraamžiai ar bendraklasiai, visuomenės veikėjai, sąjūdiečiai, jautę Justiną kaip tvirčiausią moralinę atramą, rašytojai, mokslo ir meno žmonės, žurnalistai, kuriems net vienintelis susitikimas yra palikęs neišdildomus įspūdžius… Kas ilgai saugota atmintyje, kas iš naujo perleista per širdį, kas parašyta įgudusia žodžio meistro ranka, kas su politikams būdinga publicistine aistra, kas apibendrinta iš ilgų bendravimo metų, kas likę sąmonėje iš trumpalaikių ar net vienkartinių susitikimų, – viskas tokio pobūdžio knygoje tampa štrichu, potėpiu, detale, fono atspalviu Poeto portrete.
Stabtelėjau šioje vietoje ir pasižymėjau keletą galimų minties krypčių: Justinas – nebaigtas literatūrinis portretas; poetas ir tauta istorinio lūžio epochoje; margas autorių kontingentas; fakto vertė, žanro specifika, stiliaus individualumas; dar koks asmeninės patirties trigrašis ar skaitant prisiminimus kilusi emocija… Bet kurią kryptį pasirinkus, užtektų medžiagos vidutinės apimties rašiniui, o jį atidavus vis tiek graužtų – kaip visada – nepasitenkinimas: to nepasakiau, tai reikėjo pasakyti… Todėl – tebūnie tos kelios pastraipos, kurioms vardus jau daviau, kaip išplėstinis planas neparašytai recenzijai.
Justinas. Nedaug mūsų literatūros istorijoje vardų, kuriuos ištarus, jau atpažintume kūrėją: Kristijonas, Salomėja, Justinas… „Prašau atleisti,– pradeda savo prisiminimus Arvydas Juozaitis, – tautos poetą vadinsiu tik vardu – Justinas. Bendraudamas kreipdavausi į jį kaip ir daugelis – gerbiamas Justinai, tačiau šio rašinio pobūdis reikalauja šiltesnio kreipinio. Tikiuosi, kad jį pateisinsiu“. Iš daugelio gražių, knygos paraštėse NB pažymėtų minčių ir prisipažinimų pasirinkau tą, kuri tiksliausiai perteikia mano, kaip, tikiuosi, ir daugelio prisiminimų autorių patirtį. Įdomus procesas vyksta tautos sąmonėje: nė dešimtmetis neprabėgo nuo Poeto išėjimo, o jis, lyg nukeltas nuo per aukšto pjedestalo, lyg rūpestingų rankų apšluostytas nuo nepelnytų purvų, lyg paties Likimo ranka priartintas prie mūsų, eilinių mirtingųjų, darosi vis savesnis ir artimesnis. Argi galėjo kas nors prieš dešimt ar trisdešimt metų įsivaizduoti poetą su tokiu epitetu – Justinas drovusis? O šiandien skamba netikėtai, bet įtikinančiai. Po šito Juozaičio ištarto epiteto ir kilo mintis sudėlioti Poetui skirtų epitetų puokštę, užuot beviltiškai bandžius iš visų gyvų prisiminimų spausti kažkokį apibendrinimų ekstraktą. „Amžiaus lietuvis“, kuklus, net liguistai kuklus, tylus, taktiškas, mažakalbis, paprastas, jautrus, nuoširdus, drovus, ramus, susimąstęs, lyg truputį pavargęs, geranoriškas, taktiškas, teisingas, reikalingas, būtinas, pirmos būtinybės … Už kiekvieno epiteto, dažniausiai ne vieno autoriaus pakartoto,– autentiškos situacijos, patirtys, akimirkos. Jas atpasakoti neįmanoma ir netinka – jas reikia perskaityti. Tiesa, lyg ir pasigedau epitetų, kurie apibūdintų dar kitokį poetą, bet suprantu jų neradusius autorius: aš ir pats nežinau, kokiais žodžiais apibūdinti oratorių, kai jis kalba šimtams tūkstančių Vingio parke ar prie Katedros, kai pradeda Sąjūdžio suvažiavimą, kai į paskutinę kelionę palydi Sausio tryliktosios didvyrius. Kaip apibūdinti žodžius, kurių su tokia jėga niekas kitas Lietuvoje negalėjo pasakyti.
Poetas ir tauta istorinio lūžio epochoje yra šios prisiminimų knygos šerdis. Apie poetą apskritai joje beveik nekalbama. Ir suprantama: poetui, poezijai aptarti, interpretuoti, vertinti skirtos kitos – jau parašytos, išleistos ir dar būsimos knygos. Prisiminimuose koncentruojamasi į poeto kaip piliečio vaidmenį lemtingais tautai Atgimimo, Sąjūdžio, kovos už nepriklausomybę metais. Net primenant, kad Rašytojų sąjunga buvo vienas iš pirmųjų Sąjūdžio židinių, net prisimenant, kiek rašytojų buvo jo Iniciatyvinėje grupėje, Sąjūdžio seime, kiek jų stovėjo Baltijos kelyje, mitinguose Vingio parke ar Katedros aikštėje, lyg ir nekyla ranka išrikiuoti juos aplink ar greta Marcinkevičiaus: daugelis jų dar tik mokėsi rašyti, kai skaitė jo „Šešiolikmečius“, „Devynis brolius“, „Sieną“, didžiąją draminę trilogiją. Ne birželio 3-iosios kūdikis (nors pagerbėm ir įvertinom juos visus, kai kuriuos, kaip vėliau pasirodė, to net nevertus), buvo Marcinkevičius. Jis atėjo iš toli, iš tos šešiolikmečių einšteinų ir galilėjų kartos, kurią Dievas ar Likimas apsaugojo nuo kulkos, kalėjimo ar Sibiro tremties. Todėl Atgimimo metais Jis buvo reikalingas visur ir visada, kol kažkam pasirodė, kad Jo jau per daug, kol buvo virš galvos pakelta taburetė, kadaise neįstengusi perskelti jauno poeto galvos saugumo pusrūsyje. Svarbūs istoriniai liudijimai apie Justiną Sąjūdyje yra politikų ir visuomenės veikėjų V.P.Andriukaičio, J. V. Paleckio, Sąjūdžio metraštininkės A. Rupšytės, akademiko A.Buračo, V.Bubnio, R.Gudaičio, A.Juozaičio prisiminimuose. Pastaruosius tris reikėtų įtraukti į rašytojų „apkabą“, bet tais metais jie buvo tikri politikai, o rašytojų „apkaba“ dėl suprantamų priežasčių ir taip yra didžiausia knygoje.
Kita vertus, literatūros cecho žmonių prisiminimų galėjo būti ir daugiau. Perverčiau greitomis gal poros dešimtmečių senumo rašytojų žinyną, ir iškart prisirinko per porą dešimčių žinomų vardų – iš tų, su kuriais Poetas dešimtmečius draugavo (A. Maldonis, K. Ambrasas), iš tų, kurie rašė apie jį monografijas (J.Lankutis, R. Pakalniškis), iš tų, kurie nesidrovėjo įvardinti Jį – greta Maironio ar S. Nėries – vienu iš savo didžiųjų mokytojų (J.Strielkūnas). Visi jau iškeliavę. Daugelis – anksčiau už Jį. O galėjo daug ką prisiminti… Rašytojų prisiminimai išskirtini ne tik dėl faktų, įvykių, pamąstymų, bet ir dėl individualios meninės raiškos. Seseriškai intymus (sesula ją viename laiške yra pavadinęs Poetas), poetiškai jautrus, motiniškai šiltas M. Macijauskienės prisiminimų pluoštas, filosofiškai mąslus ir žmogiškai skaudus V. Martinkaus žodis, literatūrologės preciziškumą ir asmeninę patirtį bei išgyvenimą gražiai suderinusi D. Mitaitė, trijų dešimtmečių laiptinės kaimynų susitikimus į vientisą Poeto monologą sulydęs M. Karčiauskas, poetės, prozininkės talentą ir muziejininkės žinias į prisiminimus investavusi A. Ruseckaitė, įdomius, daug kam visai negirdėtus epizodus iš Marcinkevičiaus dramų pastatymo teatro scenoje, politines anų laikų insinuacijas sunkiai pamėgdžiojamo pasakoriaus tonu atskleidęs P. Treinys, Poeto susitikimus su savo skaitytojais vaizdžiai perteikęs nenuilstantis kolegų kalbintojas ir ne vieną vertingų pokalbių knygą išleidęs L. Peleckis-Kaktavičius, reto turiningumo Poeto laišką anykštėnams išsaugojęs R. Vanagas, mokytojų lituanistų knygą „Justino Marcinkevičiaus pamokos“ parengęs ir išleidęs St. Eitminavičius… (Daviau sau žodį jau paminėtų vardų daugiau nebekartoti). Tokiame asmenybių, patirčių, stilių kaleidoskope, su kiekvienu jo krustelėjimu (ar lapo pervertimu) Poeto asmenybė, jo paveikslas darosi vis gyvesnis, turtingesnis ir tikresnis. Ir šiltesnis, kai prisimeni knygos sudarytojo subtiliai išskirtą „Tėtės“ autorę. Nieko, išskyrus pavadinimą, iš to rašinio necituosiu: citatomis jis nedalintinas. „Tėtė“ parašyta ne tik mylinčios dukters, bet ir rašytojo giminės genų, gal talento paslaptį bei jėgą nešiojančio žmogaus. Nereikėtų užspausti tos jėgos – reikėtų jai leisti kokiu nors būdu reikštis.
Antra pagal gausumą autorių grupė yra žurnalistai, kurių prisiminimuose radau svarbių, kituose šaltiniuose neaptiktų, o gal tik mano neužfiksuotų faktų. A. Ragaišis pasakoja, kaip jam, sąjunginio laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentui, Poetas atsisako dalyvauti pasmerkimo akcijoje prieš Nobelio premijos laureatą, tuo metu jau už šalies ribų ištremtą A.Solženicyną. F. Kauzonas išmoningai perteikia dzūkiškai nuotaikingą poeto bendraklasio pasakojimą. R. Norkus iš archyvo ištraukia „dorojo kultūros sergėtojo profesoriaus Vytauto Jakelaičio“ laišką. Labai šilti man pasirodė „monsinjoro Ramunės“ Sakalauskaitės atsiminimai, nuotaikingi, nors ir liūdnų epizodų ne(iš)vengę – Audriaus Siaurusevičiaus. Vieninteliam iš žurnalistų – prieštaringai sutiktos „Kranto“ laidos autoriui V. Matulevičiui – reikėtų skirti atskirą sakinį: pasiūlyti jo tekstą įdėti ir į knygą „Prieš Justiną Marcinkevičių“, jeigu kam nors pasirodytų dėmesio verta anksčiau mano pateikta idėja…
Ar galima būtų dar ko nors pageidauti, užvertus šią knygą? Žinoma. Bet kaip žmogus, kelis dešimtmečius lankęs Jo pilietinės ir moralinės laikysenos pamokas, kaip žmogus, ant kurio širdies, deja, guli ir nespėti išsakyti padėkos Poetui žodžiai, drįstu pasakyti: visa, ko mes galime pasigesti šioje knygoje, yra tai, ką mes galėjome, o gal ir privalėjome jai pasiūlyti. Paguodai: gal dar ne vėlu atlikti savo pareigą? Argumentai: prisiminimų apie Maironį tomas išėjo po pusantro šimto metų nuo jo gimimo. Iki Marcinkevičiaus šimtmečio dar turime daugiau nei dešimtmetį. Išnaudokime jį.
Nepacituotų ar bent neįvardintų autorių iš anksto atsiprašęs ir pajutęs, jog pluoštas pastabų paraštėse yra pakankamas, kad galėčiau ištarti kokią nors baigiamąją mintį, staiga supratau, kad išsakiau ją pačiu rašinio pavadinimu: prisiminti Justiną.