Istorijos upe nenuplukdysi

Šiuos pamąstymus parengiau Balbieriškyje vykusiai konferencijai „Mažų Lietuvos miestelių istorija, dabartis ir perspektyvos“, kai kurios mintys paimtos iš Lietuvos 100-mečiui dedikuotos antrosios knygos apie Balbieriškį įžangos.
Lietuvos miesteliai – iš kaimo pabėgęs, bet miesto nepasiekęs istorijos tvarinys. Toks prie didžiųjų Nemuno kilpų prieš 515 metų įkurdintas Balbieriškis. Čia prasidėjo verslai, kuriems vadovavo nevietiniai. Gyventojų likimus taip pat sprendė kažkas iš toliau: Vakaruose reziduojantys dvarų savininkai, vėliau – Rytų užkariautojai. Pasaulis globalus buvo, yra ir bus. Netgi tuomet, kai gyvenome atitverti geležine uždanga, galiojo grobuoniški ir slapti okupantų susitarimai. Tą liudija paprastų žmonių likimai.

Panemunių dzūkai

Tarpukariu žinomo Balbieriškio staliaus Juozo Brudniaus namas, kuriame sovietmečiu kambarius nuomavo girininkai, gydytojai ir mokytojai.

„Šiandien tik Nemunas liudija ramybę ir stabilumą“, – sako prie šio Lietuvos upių tėvo užaugusi, Balbieriškyje gyvenanti Magdalena Mieliauskaitė – Urbonienė. Jos tėvai, seneliai, proseneliai saugojo šio miestelio vartus į pasaulį – prie Nemuno prigludusią gyvenvietę Bišiurkę (oficialiai – Žemąjį Balbieriškį), iš kurios Nemunu į Kauną ir Klaipėdą plukdyti sieliai, eksportui skirti žemės ūkio produktai. Be lietuvių, čia skambėjo gudų, vokiečių, švedų ir kitos kalbos. Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Nemunu ėjusi dviejų valstybių (Rusijos ir Prūsijos) siena. Nuo tada gyventojai kitapus upės vadinti gudais, o tie šiapusinius šaukė „zanemunčikais“. Arčiau Nemuno gyvenę balbieriškiečiai pagal tartį, ūmų būdą, šeimos tradicijas ir kaimo verslus mokslininkų priskiriami panemunių dzūkams.
Pastaraisiais dešimtmečiais Balbieriškį dažnai lanko užsienio svečiai. Įvairių pasaulio šalių atstovai lyg susitarę ieško savo kilmės šaknų. Per daugiau nei penkis šimtus metų Balbieriškyje tarp vietinių lietuvių gyventa vokiečių ir žydų, totorių ir karaimų, austrų ir švedų, rusų ir lenkų, vengrų ir čigonų. XIX a. pab. tik trečdalis Balbieriškio gyventojų buvo lietuviai, gatvėje, jeigu tikėsime čia gimusiu Mykolu Krupavičiumi, kalbėję lenkiškai. Jo tėvas, Balbieriškio dvaro spirito varyklos mechanikas, mokslus buvo baigęs Belgijoje, turėjo gausią biblioteką. Dabar jau sudegusios bažnyčios didžiojo altoriaus paveiksle tarp šventųjų buvo pavaizduotas Austrijos (tuometės Šventosios Romos imperijos) valdovas Leopoldas I. Jam ir į altoriaus garbę iškeltai Vienos šv. Stepono katedrai melstasi daugiau nei du šimtus metų.
Vietovė prie Nemuno Balbieriškio vardą gavo ne iš karto. Pradžioje (XVI amžiaus pradžioje) vadinosi Ganusiške – pagal miškų ir dvaro savininko, Lenkijos karaliaus Aleksandro gydytojo Ganuso Sudormano vardą, vėliau – jo kaip gydytojo-barzdaskučio (balbieriaus) profesiją. Panašiu principu vardą gavo ir sielininkų bei Nemuno upeivių gyvenvietė – Bišiurkė, nūnai Balbieriškio priemiestis.
„Mano tėvus, senelius visi vadino Bišiurais, Mieliauskų pavardė figūravo tik dokumentuose, – prisimena M. Urbonienė. – Iš pasakojimų girdėjau, jog taip kažkurią prosenelę pavadino užeigos prie Nemuno savininkas žydas. Nuo Nemuno verslovių prasidėjo Balbieriškio miestelio istorija. Prieš aštrųjį ir akmenuotąjį upės vingį sustodavo iš Gudų ir Dzūkijos girių medžius atplukdę sielininkai. Vyrams reikėdavo pailsėti. Mieliauskų troboje jie rasdavo užstalę, vakaronę ir nakvynę.
M. Urbonienė iš tėvų ir senelių pasakojimų mena sudėtingą giminės istoriją, tačiau tokia šeimos lemtis nebuvo kuo nors išskirtinė. Sunkus darbas, Nemuno stichijos, karai – viskas nugulė į žmonių atmintį, grūdino ir ugdė gebėjimą išlikti. Seneliai Bišiurai (Juozas Mieliauskas ir Viktorija Mališauskaitė), gyvenę XIX–XX amžių sandūroje, susilaukė 15 vaikų, močiutė buvo atėjusi iš 18 vaikų šeimos. Tėvai Vincas ir Magdalena Mieliauskai susilaukė devynių. Šiandien pakitęs ne tik šeimos modelis, bet ir požiūris į šeimą kaip instituciją. Ar ne nuo paskiro žmogaus valios tai priklauso? Visų trijų M. Urbonienės dukrų šeimos, septyni anūkai neišsibarstę po pasaulį, o kuria gyvenimus čia. Nors Bišiurkė jau svetima (visas buvusių upeivių sodybas savaitgalių pramogoms įsigiję iš svetur atsikėlę miestiečiai), sentimentai gimtajai vietai traukia, o anūkams močiutės papasakotos istorijos padeda geriau suprasti dabartį ir pasverti mintis apie ateitį.

Unikalūs gamtos turtai
Balbieriškis – sankirtoje tarp Dzūkijos ir Suvalkijos, jame pinasi polinkis grožėtis gamtos turtais ir noras iš to gauti naudos. Gyva tradicija kepti tarkuotas bandas ir kas rytą virtuvėje kurti mašiną (krosnį), gaminti pusryčius. Garsi tarpukario aktorė Ona Rymaitė save kildino iš Balbieriškio. Vincas Mykolaitis -Putinas rašė savo tėviškėje Pilotiškėse vaikystėje girdėdavęs Balbieriškio bažnyčios varpus. Antanas Žmuidzinavičius Balbieriškį prisimindavo dėl vaikystėje ragautų skanių riestainių. Justino Marcinkevičiaus poetinis debiutas prasidėjo Balbieriškyje: sesuo mergaičių žemės ūkio mokyklos sienlaikraštyje įdėjo pirmąjį brolio poetinį bandymą. Mykolas Krupavičius, kurio žemės reformą XX amžiaus pirmąją pusę kopijavo Vakarų Europos, Pietų Amerikos šalys, save laikė balbieriškiečiu ir tikru dzūku. Iki Antrojo pasaulinio karo miestelio ekonomiką puoselėjo žydai, jų perspektyvoje švietė Balbieriškio kaip kurorto vizija, ketinimas ties Traidarais per Nemuną nutiesti pakabinamą tiltą, išskirtinės gamtos įvairovės Buktos miške įrengti poilsiavietes. Jau pirmąją XX amžiaus pusę buvo žinomi unikalūs šaltiniai ir versmės, išraižę visą miestelio teritoriją. Deja, gamtos turtų reikšmę ir prasmę suprato tik mūsų kaimynai žydai.

Praradimai
Istorija, praėjusiame amžiuje atsiuntusi du pasaulinius karus, pervažiavo ir per Balbieriškį. Abu bažnyčios varpus prieš Pirmąjį pasaulinį traukdamiesi išsivežė rusai, Nepriklausomybės metais įsibėgėjusį miestelėnų verslą sunaikino okupacijos. Selekcija palietė ir garsiuosius vardus: vieni minėti ir garbinti, kiti pasmerkti tylai. Iki 1990 -ųjų trukusį pokarį šiandien daugelis linksta pamiršti. Retušuojame net savo biografijas: įrašą „gimė kolūkiečių šeimoje“ be gailesčio keičiame „gimė ūkininkų šeimoje“. Bet tai – diena ir naktis. Neklastokime istorijos. Mes nepasirinkome sovietmečio, tiesiog tuo laiku gyvenome, dirbome, kūrėme šeimas, puoselėjome savo kalbą, tautines tradicijas, nors oficialiai tarnavome svetimai valstybei. Iš savo poetų (tuomet juos laikėme autoritetais) išmokome viena mąstyti, kita kalbėti, trečia daryti. Sovietmečiu tėvai vengė prie vaikų minėti pokarį, žudymus ir trėmimus. Senelių saugomuose albumuose daugelis puslapių buvo be šeimos fotografijų – tik šviesesni keturkampiai. Taip saugota ramybė. Namų languose po sovietų diktatoriaus mirties atsirado balto perkelio užuolaidėlės. Iki tol pagal nerašytą įstatymą buvo drausta dangstyti langus: naktimis atėjusieji iš miško ar stribai pasišviesdami prožektoriais tikrindavo, ar namuose nėra „svetimų“. Buvęs mokytojas ir tremtinys po daugelio metų viename šalies dienraštyje prisipažins, jog dirbo užverbuotas „saugumo“, tačiau skundė draugus ir kaimynus ne jis vienas, veikė visa sistema informatorių, esą taip buvo palaikomas stabilumas valstybėje. „Visa tauta bendradarbiavo“, – po 1990-ųjų pasakys vienas atkurtosios nepriklausomos Lietuvos deputatas.

Domininkos ir Kazimiero Vaitkevičių namas Jurzdike (Vingio g.) pastatytas prieš daugiau nei šimtą metų.

Pokario dešimtmečiais „nušienauto intelekto karta“ melioravo laukus, tuomečių politikų valia taip naikindama kaimus. „Gyvenome laiką, kada tau pasakydavo, kur eiti ir ką daryti“, – kalba Juozas Burakauskas, buvęs „Kalinino“ kolūkio pirmininko pavaduotojas kultūrai, sportui ir partiniam darbui. Pusantro šimto spirito varyklos darbininkų kas mėnesį nemokamai gaudavo po keturis litrus „balbieriškinio“ spirito. Tai buvo pinigų ekvivalentas, žmonės išlaikydavo šeimas, aprengdavo vaikus, nes darbas buvo sunkus, o atlyginimai menki. Kitose šalies gamyklose tvarka buvo analogiška: darbininkams leista išsinešti audinių, batų, kojinių, mėsos, cigarečių ir pan. Sistemai vadovavę „ištikimi leniniečiai“ taip tarėsi kovojantys su socialistinės nuosavybės grobstymu: neduosi dykai, išsineš slapčia. Apie savo ir vaikų ateitį galvojantys žmonės emigravo į miestus, likusieji tapo „kolūkinių gyvenviečių“ ir kaimo daugiabučių įkaitais. Po daugelio metų valstybės statistikai praneš, jog 1959 m. Lietuva turėjo 25,3 tūkst. kaimų ir 1,671 mln. gyventojų juose, o 2011 m. liko tik 16,8 tūkst. kaimų su mažiau nei milijonu gyventojų. Iš laiko perspektyvos visa tai įvertinę, suvokiame, kaip sąvokos „tauta“ transformacija į sovietinę sąvoką „liaudis“ ilgiems dešimtmečiams pasmerkė šalį beveik neįveikiamai priklausomybei. Nuo pono, gardaus kąsnio, gilios taurelės.

Pamokos ir namų darbai
Istorikai laikosi principo: objektyvus požiūris į praeitį – tik praslinkus penkiasdešimčiai metų. Pirmasis bandymas pasižvalgyti po Balbieriškio istoriją tūkstančio egzempliorių tiražu išėjo 2002 m. Prisiminti kraštą garsinę žmonės, knygnešiai, tarpukario verslininkai ir ūkininkai, tautinių bendrijų atstovai. Trumpai minėta mokykla, bažnyčia, valdžios įstaigos.
Antrajame spaudai rengiamame leidinyje siūloma pasižvalgyti ne tik po miestelį, bet ir jo apylinkes. M. Krupavičiaus žemės reforma trečiąjį XX a. dešimtmetį parceliavo dvarus, dalijo žemę savanoriams. Sustiprėjusi Lietuva vėliau paklydo okupacijose ir po Antrojo pasaulinio karo nesurado pusiausvyros tarp žemės ūkio krašto ir industrinės valstybės. Kaip regisi iš laiko perspektyvos, kolektyvizacija, vėliau ją lydėjusi melioracija diegta neįtikinus žmonių šio veiksmo prasmingumu. Kaimiečiai kėlėsi į gyvenvietes ir bėgo į miestus, miestelėnai atrado darbo nišą Alytuje, kuriame kilo medvilnės, chemijos, šaldytuvų, mėsos, skydinių namų fabrikai. Septintąjį, aštuntąjį, devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais kas rytą vakarą kursavo specialūs šių įmonių sunkvežimiai ir autobusai, vežioję darbininkus iš Balbieriškio į Alytų ir atgal. Nešeikių kaime pastatytas milijonus kainavęs galvijų penėjimo kompleksas, nuo jo iki Alytaus mėsos kombinato nutiestas žvyrkelis. Spirito gamykla specialiu vamzdžiu pumpavo į kompleksą gamybos atliekas – žlaugtus. Pačiame miestelyje nuo septintojo XX a. dešimtmečio kilo žemės ūkiui specialistus (traktorininkus, melžimo operatores) rengusios mokyklos pastatai, iš valstybės numatyto regiono mokytojai vežė moksleivius, baigusius aštuonias klases, ir pagrindinio išsilavinimo atestatus įteikdami tiesiai tuometei Balbieriškio „profesinei“. Materializmas ne tik ugdymo įstaigose, bet ir miestelio gatvėse klestėjo, bažnyčia beveik iki pat 1990-ųjų gyvavo tik garbaus amžiaus kaimiečių lankoma. Sakoma, jog žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tačiau reikia penkiasdešimties metų, kad tą suprastum.
Pastaruosius penkiolika metų kalbinau turtingo ir drauge skausmingo likimo balbieriškiečius, daugelis jų šiandien jau iškeliavę į amžinybę. Netikėtą, tačiau autentišką liudijimą apie slaptuosius Lietuvos padalijimo (Molotovo – Ribentropo susitarimo) protokolus pateikia Stefanija Mališauskaitė -Bujanauskienė ir Magdalena Mieliauskaitė – Urbonienė. Po Antrojo pasaulinio karo vykusią Balbieriškio istoriją pasakoti pradeda Motiejus Sidaravičius. Žmogus pats regėjo į Vakarus grįžtantį frontą ir miestelio gaisrą. Pokario statybas, tremtis ir žmonių tarpusavio kovas minėjo balbieriškiečiai Vladas Simanaitis, Bronius Bartkevičius ir Birutė Švedaitė-Aukštakalnienė, iš Norkūnų kilę Rakauskai ir Saliamonė Laukaitytė -Kaminskienė, Antanas Čebatavičius iš Putrišių, Petras Algimantas Matusevičius iš Medvišių, Antanas Gelumbauskas iš Žagarių, Albinas Šeškevičius iš Vaivos, Ona Aleksandravičiūtė – Žiūkienė iš Dargupio, Albina Aleksandravičiūtė-Aliulienė iš Ąžuolų ir kiti.

Duona ant stalo

Krosnių meistro Motiejaus Zuperkos sodyba Paprūdėje palikta istorijai.

Pokario dešimtmečius pagal žmonių buities ir būties sąlygas galima suskirstyti į keturis laikotarpius: idealistinį (iki 1960 m.), materialistinį (iki 1970 m.), nihilistinį (iki 1980 m.) ir optimistinį (iki 1990 m.). Mano karta – nuo 1950 -ųjų. Tėvas – kolūkietis, motina – namų šeimininkė, valdžios dokumentuose vadinama niekur nedirbančiąja. Šeimą maitino namų ūkis ir mamos tėvai, gyvenę Aukštojo Balbieriškio kaime, turėję tokią pačią galimybę: 60 kolūkinių arų, karvę, dvi kiaules, pulką vištų. Dar seneliai turėjo sodą ir laikė bičių.
Pirmieji šeštojo dešimtmečio prisiminimai – namo statyba. Ritantis frontui (1944 m. liepos gale) beveik visi miestelio Vilniaus gatvės namai buvo sudeginti. Darbingo amžiaus vyrus išvežė į sovietinę kariuomenę (į Rusiją), retos miestelio šeimos buvo „patrauklios“ trėmimui į Sibirą. Pasiturintieji gyveno tik kaime.
Iš fronto vyrai pradėjo grįžti 1947 – 1948 metais. Pasirinkimas dirbti buvo, tačiau atlygį reikėjo susirasti pačiam. Taip atsirado motyvas su ginklu eiti per kaimus, rinkti mokesčius valstybei. „Mums buvo pažadėta, kad išvežtieji į Sibirą namo nesugrįš amžinai“, – septintąjį dešimtmetį prisimins taip ir neprasigyvenęs, įjunkęs į taurelę buvęs „stribas“, save vadinantis nukentėjusiuoju nuo tuometės valdžios.
Visą šeštąjį dešimtmetį kolūkyje dirbęs tėvas pasakojo, kaip statėsi namą. Už darbą pinigų nemokėdavo, apie leidimus statyboms niekas dar nebuvo girdėjęs. Taip kūrėsi visas Balbieriškio „senamiestis“ (dabartinė Vilniaus, buvusi Tarybų, gatvė). Susitarus su sielininkais, iš Dzūkijos miškų plukdančiais ilgiausias vilkstines pušų rąstų, šie leisdavo už tam tikrą atlygį, dažniausiai, naminės degtinės butelį, jų pasiimti. Viso miestelio vyrai namų statyboms iš Bišiurkės „uosto“ nešdavo rąstus, kadangi automobilių net įstaigos neturėjo, o kolūkio arkliai naktimis buvo užrakinami iš klebono Juozapo Rudaičio nacionalizuotame tvarte.
Kaip „niekur nedirbantys“ miestelėnai prasimanydavo pinigų? Šeštąjį dešimtmetį, o ir vėliau, į Balbieriškio įstaigas (mokyklą, ligoninę, vaistinę) atvykdavo nauji specialistai, vėliau – profesinės „kursantai“, jiems reikėdavo kažkur apsigyventi. Daugelyje namų vienas kambarys visuomet būdavo tuščias, dažniausiai net turėdavo atskiras duris. Mūsų svetainėje gerą dešimtmetį po metus ar net trejus paeiliui gyveno dvi matininkės, kolūkio buhalteris, milicininkas su motina, vaistininkė su šeima, mokytojai – jaunieji specialistai. Mama nuomininkams gamindavo pusryčius ir vakarienę. Kartais virtuvėje už stalo susėsdavome visi bendrai, kartais atskirai.
Tėvų kaimynystėje – Bielinių name – gyveno klebonas, mokytojų šeima, davatkėlės Damutės Kumečiūtės name – mokytoja, vaistininkė, tarpukariu statytame Alaveckienės name – dvi šeimos, gretimame – Plančiūnų, Masalskų, Švedų šeimos, Žitkų name – kolūkio pirmininkas su šeima, Brudnių name – gydytojų, mokytojų šeimos. Ir taip per visą miestelį. Faktiškai moterys – namų šeimininkės iš patalpų nuomos surinkdavo didesnę pusę šeimos biudžeto. Kitą dalį sudarydavo pajamos nunešus į pieno supirkimo punktą vienos karvutės pieną, į „paruošas“ pardavus veršelį ar visą užaugintą veršį, į Alytaus turgų nuvežus lašinių, sodo uogų, dažniausiai, juodųjų serbentų. Specialiame aplanke buvo kaupiami ir saugomi dokumentai (kvitai) apie parduotus galvijus bei pieną, taip pat caro rublius savo piešiniu primenančios valstybinės paskolos obligacijos, kurias gyventojai buvo verčiami pirkti.

Gyvenimo mokytoja
Sakoma, jog istorija – ateities ginklas. Kiekvienas mūsų tariamės pasirinkę tik pačiam žinomą gyvenimo kelią, tačiau jo posūkiuose dažnai pamatome tėvų ir senolių įspaustas pėdas. Tarpukariu Norkūnų kaimo ūkininkai Rakauskai pastato mokyklą ir ją padovanoja valstybei. Putrišiuose mokytojai Jasiulioniai už savo lėšas ant Peršėkės pastato vandens malūną, kuris kaimiečiams tiekia ir elektrą. Sovietinė okupacija, ypač jos antroji banga (pokaris) visas buvusias ir esamas patriotines žmonių iniciatyvas paverčia baime netekti laisvės. Baimė tvyro šeštąjį, septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, vėliau žmogus su ja susigyvena, tai tampa savastimi. Kai Lietuvos televizija apie 2000-uosius parodė Nijolės Baužytės parengtą „Mūsų miestelių“ pasakojimą apie Balbieriškį, filme kalbėjusieji po to buvo pagąsdinti „nuplauksiantys Nemunu“. Ir taip buvo prieš 15 metų. Suprantu, kodėl daugelis miestelio skaudžiosios istorijos pasakotojų kalba puse lūpų arba suvis užsisiuvę burnas. O žmonės išeina, tuštėja namai, nyksta vardai. Niekur oficialiai neužrašyta, jog miestelis turi tris priemiesčius (Bišiurkę, Traidarus ir Užupį), Karaliaus pievą, Opninės ir Leibaus kalnus, Paprūdę, kur iki XX a. pradžios buvusi užtvanka, vandens malūnas, o pokariu – karvių ganyklos, Jurzdiką (gatvelę prie senųjų, dar pagonių laikus menančių, bet jau sunaikintų kapinių), Bliekus – aikštę prie Peršėkės, kurioje jaunimas žaisdavo futbolą. Balbieriškiečiai pasklidę po pasaulį – Naujoji Zelandija, Kanada, JAV, Prancūzija, jau nekalbant apie Airiją, Ispaniją, Angliją. Ir ne visi išvykusieji – juodadarbiai. Ten jie atidarę klinikas, dalyvauja tarptautiniuose mokslo projektuose, vadovauja verslo įmonėms, savo vaikus leidžia į lietuviškas sekmadienio mokyklas. Ateis laikas ir jie sugrįš, kaip tai buvo po 1918 m. vasario 16 -osios. Kurs įmones, statys mokyklas. Galima prognozuoti, jog Balbieriškis natūraliai sugrįš į daugiataučio miestelio kategoriją.