Vyčio Kryžiaus ordinas Antosiai Kurtinytei – Meckelienei – partizanei Liepai

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir partizanė Antosia Kurtinytė – Meckelienė Prezidentūroje. 2017 m. vasario 16 d.

Vasario 16 -oji – viena svarbiausiųjų Lietuvos valstybinių švenčių, iškilmingai pažymima viso pasaulio lietuvių, kur jie bebūtų. Šiais metais ši diena tapo ypač svarbi savanorei, dimisijos kapitonei partizanei Antosiai Kurtinytei – Liepai, Lietuvos Prezidentės apdovanotai valstybiniu narsumo žymeniu – Vyčio Kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Sunku sulaikyti ašaras, kad Tėvynė neužmiršo jos žygdarbių ir kančių. Neturėtų užmiršti ir istorija.

Gimė Antosia Kurtinytė 1930 m. vasario 3 d. Marijampolės r., Šilavoto vlsč., Jasenavos k., gausioje ūkininkų šeimoje. Augo 7 vaikai. Šeimos tragedija prasidėjo besibaigiant karui, kai besitraukiantis rudųjų okupantų būrys įsakė tėvui pakinkyti geriausius arklius ir vežti juos į Vokietiją. Iš ten jis negrįžo, jo likimas nežinomas.
Dar baisesnes nelaimes sukėlė sugrįžę raudonieji okupantai, pradėję gaudyti jaunimą į sovietinę armiją. Besislapstančius šaudė be įspėjimo. Taip 1945 m. balandžio 12 d. miške buvo nužudytas Antosios brolis mokytojas Klemensas. 1948 m. emgiebistai ištrėmė į Sibirą motiną. Tuomet brolis Leonas apsisprendė ir tapo partizanu Jaunučiu. Antosia buvo į partizanus išėjusio brolio ryšininkė, visapusiška pagalbininkė. Netrukus Leonas – Jaunutis žuvo. Išlikusi po apsupimo gyva Antosia suprato, kad po šio įvykio ji nebegalinti grįžti į namus, kur jos laukė areštas ir Sibiras. Kartu su trečiuoju broliu Kazimieru – Ąžuolu išėjo į partizanus. Gyveno miške, bunkeriuose, pas žmones. Rūpinosi maistu partizanams, mezgė šiltesnius drabužius, gamino ir platino atsišaukimus gyventojams, įspėjimus stribams ir išdavikams. Greita ir apsukri partizanų ryšininkė, veikusi svetima pavarde, kelis kartus buvo įkliuvusi stribams, bet, pergudravusi juos, ištrūkdavo.

Partizanė Antosia Kurtinytė – Liepa. 1951 m.

1952 m. birželio 24 d. į partizanų gretas infiltruoti MGB provokatoriai ag. Patriotas – Ūkas Alfonsas ir ag. Kaizeris – Hasneris Evaltas Juodaraistyje miegančius sušaudė Geležinio Vilko rinktinės vadą Vytą Menkevičių – Spyglį ir partizanus Vincą Bražinską – Smauglį, Praną Kižį – Vilių, Kostą Marčiulaitį – Slanką, Albiną Banislauską – Klajūną, Vincą Naviką – Dėdę ir Antaną Šalčių – Švedą. Tai buvo skaudus smūgis Tauro apygardai, nes praktiškai buvo sunaikinta visa Geležinio Vilko rinktinė. Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Sergijus Staniškis – Litas, likęs be adjutanto (Spyglio), perkėlė savo štabą iš Ruseckų sodybos Šmurų k. į Vartų kaimą Prienų šile. Ten sukvietė trijų savo ryšininkių pasitarimą, kuriame pranešė, kad žuvo mūsų broliai – paskutinieji partizanai, todėl jų vietą turi užimti jų sesės ir toliau kovoti su Tėvynės pavergėjais. Būtent dėl to jis nutarė atkurti Dešinio tėvūniją, priimdamas priesaikas ir paskirdamas pareigas: Antosia Kurtinytė – Liepa – tėvūnijos vadė, Regina Jančiauskaitė – Pempė – vadės pavaduotoja ir Monika Marčiulynaitė – Nykštukas – eilinė partizanė. Kartu Litas davė tėvūnijai užduotį – sunaikinti MGB provokatorius, nužudžiusius paskutinius Geležinio Vilko rinktinės partizanus. Čia pat buvo surašytas atsišaukimas „Niekšiški darbai teisingumo rankos neišvengs“, kuriuos partizanės išklijavo prie medžių ir sodybų vartų visoje Geležinio Vilko rinktinės teritorijoje.
Baudžiamajai operacijai vadovauti paskirta tėvūnijos vadei Liepai. Išžvalgiusi provokatorių gyvenamąją vietą (Senaūčio k., buvusiuose tremtinio Alfonso Mačiulio namuose) ir jų „darbo“ dienotvarkę, operacijos pabaigai Liepa pasikvietė iš Dzūkijos ginkluotus partizanus Leoną Kazlauską-Bijūną ir Vitą Stanaitį – Aidą.

Geležinio Vilko rinktinės partizanai rengiasi baudžiamajai operacijai. Kairėje stovi A. Kurtinytė. 1951 m. rugsėjo 23 d.

Liepa palaikė nuolatinį ryšį su S. Staniškiu – Litu, platindama jo leidžiamą laikraštį „Partizanas“, aprūpindama jį popieriumi, vaistais, rinkdama rėmėjų aukas ir tiekdama vaistus, palaikydama ryšius. 1952 m. lapkričio 7 d. vykdydama užduotį ji susidūrė su stribais. Suimta buvo žiauriai kankinama, mušama, spardoma, deginama įkaitinta geležimi. Trūko ausies būgnelis, buvo išmušti dantys. Išvežus į Vilniaus KGB būstinę, susidūrė su aukštesnio rango sadistais. Jai buvo inkriminuojamas dalyvavimas Mikališkės kapinaičių operacijoje, MGB agento Ūko sunaikinime, partizanų spaudos platinimas. Ilgainiui gindamasi ir kankinama įsitikino, kad MGB viską žino apie jos kovą, ir jos kančios yra beprasmiškos, tad prisipažino kovojusi su sovietine valdžia. Svarbiausia, kad ji sugebėjo nuslėpti vado S. Staniškio – Lito slėptuvės vietą, aiškindama, jog su juo ryšį palaikė per „pašto dėžutę“.
Po ilgų kankinimų partizanę S. Kurtinytę – Liepą teisė 1953 m. kovo 5 d. (Stalino mirties dieną). Nuteista maksimalia bausme: 25 m. kalinimo lageryje ir 5 metai tremties. Kalinta Mordovijos ir Kemeravo Marijinsko lageriuose. 1953 m. įvykus Kremliaus perversmui (nunuodijus Staliną ir sušaudžius Beriją) sovietai imitavo SSRS demokratėjimą: peržiūrėjo, pradedant nuo mažesnių bausmių, politinių kalinių bylas, pradėjo leisti į Tėvynę tremtinius. S. Kurtinytės bylai eilė atėjo tik 1959 m. gruodžio 18 d. Išleista iš lagerio, visgi, atsižvelgiant į Sniečkaus ir Paleckio prašymą Kremliui neleisti grįžti partizanams į Lietuvą, jai palikta tremtis iki 1964 m. Tremties vieta – Irkutsko sritis, Taišetas. Čia rado daug lietuvių, įsidarbino, 1963 m. ištekėjo už Ukmergės krašto partizano Juozo Meckelio.

Kario savanorio dim. kapitono Antosios Meckelienės pažymėjimas.

Dievui padedant, išgyveno iki laisvos Lietuvos, kiek leido sveikata dalyvavo „Sąjūdžio“ veikloje, platino A. Garmutės knygas, tremtinių literatūrą. 1998 m. birželio 3 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) jai pripažino kario savanorio statusą, už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą apdovanota Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2000 m. balandžio 3 d. Antosiai Meckelienei suteiktas dimisijos kapitono laipsnis.
Kartu su A. Kurtinyte-Meckeliene-Liepa džiaugiamės sulaukus ir kariško jos narsumo įvertinimo, gauto iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.
Stanislovas Sajauskas
Tremtinys
Literatūra:
1. Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945–1952 m.). Dokumentų rinkinys. Vilnius, 2000, p. 453.
2. Garmutė A. Lietuvos Liepa // Išėjo broliai. – Kaunas, 1990, p. 151–163.
3. Ulevičius B. Viltis žūsta … paskutinis // Laisvės kovų archyvas. – Kaunas, 2003, p. 175, 179.
4. Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918 –1953, V tomas, p. 205–206.
5. Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. Dainavos ir Tauro apygardos. – Vilnius, 2008, p. 141.
6. Sajauskas J. Kurtiniai // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. XI t., p. 331.