Rusiškas „MG Baltic“ verslas

Yra kritikuojančių tai, kad apie ilgą ir, matyt, didelės apimties Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimą, kurio objektas yra viena didžiausių prekybos ir pramonės grupių „MG Baltic“, žinių viešojoje erdvėje yra daugiau, nei teisme. Sakoma, esą geriau jau prokurorai kokybiškai atliktų savo tiesioginį darbą ir su gerai parengta byla, kruopščiai surinktais įrodymais keliautų iškart į teismą. Ten būtų nuspręsta, kas kaltas, o kas ne, užuot viešojoje erdvėje būtų formuojama neigiama opinija apie verslą.
Ir taip, ir ne. Man rodos, Lietuvos teisėsaugininkai yra pajutę saldų viešųjų ryšių ir nuomonės formavimo skonį. Kitaip tariant, patyrę, kad, esant tam tikru kampu suformuotai viešajai nuomonei, neštis į teismą bylą yra lengviau. Ypač, jeigu ne visi įrodymai yra geležiniai, jeigu kažkur argumentų sąsajos tik baltais siūlais siūtos.
Kita vertus, jeigu tie tyrimo fragmentai, ypač slapta darytų pokalbių įrašų ištraukos, yra autentiški ir pateikiami jų neiškraipant ir neišgalvojant konteksto, tai naudinga mums visiems tikrovės pažinimo požiūriu. Nes bent šiek tiek didina mūsų supratimą apie korumpuoto verslo ryšius su valdžia, žiniasklaida, tų ryšių principus ir netgi paslaugų kainas. Tokie politinės korupcijos anatomijos fragmentai leidžia norintiems įsigilinti į problemos esmę, užuot pusiau neblaivia galva burnojus, esą „visi valdžioje vagys“.
Ne visi ir nebūtinai valdžioje esantys. Akivaizdžiai galime pamatyti, kad pagundoms labiau neatsispiria silpnesnės valios, įtikėję savo teise atsiradus Seime pagerinti savo materialinę padėtį. Todėl man atrodo, kad šio konkretaus tyrimo viešinimas yra abejotinas sveiku teisiniu požiūriu, tačiau neabejotinai naudingas tam, kad suprastume, jog politinė korupcija nėra abstrakcija ir nėra liga, kuria neišvengiamai užsikrečia kiekvienas, įžengęs į Seimo, Vyriausybės ar ministerijų rūmus. Tai – problema labai konkrečių žmonių, kuriuos, be to, dabar galime ir atpažinti.
Dėl verslo šioje vietoje – sudėtingiau. „MG Baltic“ – reikšmingas žaidėjas šalies ūkyje, turintis nemenką įtaką ir sukuriantis tūkstančius darbo vietų. Koncernas valdo įmones „Mineraliniai vandenys“, „Stumbras“, „Alita/Anykščių vynas“, „Tromina“, „Aprangos grupė“, „Mitnija“, kelias nekilnojamojo turto vystymo bendroves ir didelę dalį lietuviškos žiniasklaidos (LNK, BTV, TV1, Info TV, Alfa Media, Mediafon).
Esu tikras, kad bent vieną kitą šių įmonių pavadinimą Lietuvoje yra girdėję 9 iš 10 šalies gyventojų.
Ko gero, ši verslo grupė viešojoje erdvėje platinamuose reklamos pranešimą užtikrina, esą yra atsakinga ir savo klientams užtikrina aukščiausios kokybės prekes ir paslaugas. Andai Vasario 16-osios proga tautiečiams ji pasiūlė milijoną eurų, jeigu kam pavyks atrasti 1918 m. Nepriklausomybės akto originalą. Tarsi siekdama parodyti, kad gimtojoje Lietuvos rinkoje siekia ne tik pigiau pirkti bei gaminti ir brangiau parduoti, bet ir įgyvendinti kilnių misijų.
Tačiau dabar aiškėja ir kitų „MG Baltic“ veiklos principų. Normalu, kad verslo grupė siekia dalyvauti stambiuose projektuose, kurie finansuojami viešaisiais finansais (iš valstybės biudžetų). Vis dėlto apgailėtina yra tai, kad, siekdami šių projektų rangos ar įgyvendinimo, imasi neskaidrių schemų, neformalios įtakos. Politikai, kurių valia spręsti viešųjų finansų panaudojimą, sulaikomi su esą paskolomis grynaisiais pinigais, kurie gauti iš „MG Baltic“ aukščiausiojo lygio vadybininkų. Į valstybės institucijas, kurios rengia tų projektų įgyvendinimo konkursų sąlygas, grupė siekia įdarbinti iš dalies pinigais šeriamus sau palankius pareigūnus. Retkarčiais pasisvaido grasinančiomis užuominomis žurnalistams ir sau nepriklausančių žiniasklaidos priemonių vadybininkams nelįsti į „ne savo reikalus“ arba nutraukia anksčiau sudarytas reklamos pirkimo sutartis. Ar į konkurentų kiemą užsiundo valstybės kontroliuojančias institucijas.
Kodėl tai yra blogai? Todėl, kad į projektus rengiančią instituciją infiltruotas pareigūnas parengia konkurso sąlygas taip, kad jos būtų palankios tik vienai verslo grupei. Taip yra nušluojami konkurentai, kurie galėtų pasiūlyti ir mažesnes darbų, paslaugų kainas ir galbūt didesnę jų kokybę. Tačiau juos dar tikrina ir kokie mokesčių inspektoriai. O papirkti Seimo nariai priima sprendimą investuoti viešuosius finansus iš daugelio kitų projektų būtent į tą, kurio įgyvendinimo laukia konkreti verslo grupė.
Mums – Lietuvos piliečiams paliekamos tik teisės spėlioti, kiek pigiau galėtų kainuoti, pvz., Vilniaus – Utenos plento rekonstrukcija, jeigu konkurso sąlygos nebūtų paruoštos patogiai šiuo atveju išskirtinai „MG Baltic“. Ir atvirkščiai, kadangi ši schema sudaro prielaidas, kad darbai bus brangesni (be konkurencijos), mes turėsime galimybę pabambėti, kiek tų lėšų galėjome skirti socialiniams reikalams, kur jų nuolat trūksta.
Atskaitos tašku galime pasirinkti Rusiją. Ten sudaryti konkurencinės aplinkos plėtojant infrastruktūros projektus niekaip nepavyksta dėl sisteminės specifikos. Todėl tuos pačius kelius, vamzdynus tiesia tik tam tikros, Kremliui artimos verslo grupės be jokių konkurentų. O ekspertai linksminasi pasakodami, kad šiandien Rusijoje keliai yra tiesiami maždaug trigubai brangiau nei Vokietijoje, kur jų kokybė yra nepalyginama.
Toks – rusiškas blogąja prasme verslo modelis akivaizdžiai tinka „MG Baltic“. Tačiau klausimas, ar jis tinka mums – šalies piliečiams.

Rytas Staselis