Miglės rašinys išrinktas geriausiu

Saulėtą vasario 22–osios rytą į Lietuvos sporto muziejų susirinko daug geriausių respublikinio rašinių konkurso „Kaip išsaugoti kilnius santykius tarp trenerio ir auklėtinio?“ dalyvių bei juos parengusių mokytojų į mokslinę–praktinę konferenciją. Šią, jau tradicinę konferenciją organizuoja Lietuvos sporto muziejus, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir LTOK Kauno apskrities taryba. Garbinga ir gausi rašinių vertinimo komisija kruopščiai ir atidžiai tikrino kiekvieną rašinį, kurių, pasirodo, buvo labai daug. Deja, laimėtojais visų dalyvių paskelbti nebuvo galima, tad komisijai teko išrinkti tik pačius geriausius.
Konkursui parašiau rašinį apie mūsų Prienų „Žiburio“ gimnazijos kūno kultūros mokytoją ir tinklinio trenerę Dalią Šklėriūtę – „Trenerė, kuri „veža“ bei, naudodamasi įvairiais šaltiniais, sukūriau tokiu pačiu pavadinimu vaizdo įrašą. Esu labai laiminga, kad buvau išrinkta savo grupės (11–12 klasių) laureate ir buvau komisijos  pakviesta pristatyti savo rašinį: tarti keletą žodžių šia proga, trumpai papasakoti apie save, apie rašinio atsiradimą ir savo santykius su trenere. Tokią išskirtinę progą turėjo tik keturi konkurso dalyviai.
Visiems pakviestiems konkurso dalyviams įteikė diplomus, statulėles už olimpizmo skatinimą rašinyje bei saldžiu prizu. Mokytojai, padėję mokiniams parašyti rašinius, taip pat buvo apdovanoti padėkos raštais. Viliuosi, jog ir kitais metais dalyvausiu šiame konkurse.
Esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Levutei Karčiauskienei, kuri tikėjo manimi, konsultavo, patarė, ką daryti, kad rašinys taptų geriausias. Taip pat nuoširdus ačiū kūno kultūros mokytojai Daliai Šklėriūtei už galimybę rašyti apie ją ir jos darbą, už įdomius interviu, suteiktą informaciją.

Miglė Kazlauskaitė

Prienų „Žiburio“ gimnazijos IIIg klasės mokinė Miglė Kazlauskaitė

Trenerė, kuri „veža“

Geri santykiai tarp trenerio ir jo auklėtinio yra labai svarbūs. Tačiau dažnai kyla problema: kaip palaikyti ir išsaugoti nuoširdžius santykius. Juk dėl nesutarimų su mokytoju po sunkios mokslų dienos mokinys mieliau žygiuotų namo nei eitų į treniruotę trokšdamas kuo greičiau iš jos išeiti. Malonūs ir kilnūs santykiai su treneriu lemia ir puikius pamėgto sporto rezultatus. Jaunuolis jaučiasi puikiai, jeigu jo treneris ar mokytojas elgiasi garbingai, kilniai ir pagiria auklėtinį už padarytą pažangą.
*
– Mokytoja, labai noriu dalyvauti varžybose, bet tada nespėju į autobusą.
Taigi aš tave parvešiu – nesirūpink dėl tokių menkniekių, o dabar užsiregistruok.
Taip, tai mano mokytojos  ir trenerės, besirūpinančios kitais labiau nei savimi,  Dalios Šklėriūtės atsakas į tokį „nereikšmingą“ mano nuogąstavimą.
Dažnai man atrodo, jog mokytojai Daliai Šklėriūtei kilnumo sąvoka yra įaugusi į kraują nuo 1986 metų – kai ji gimnazijos slenkstį peržengė kaip mokytoja. Ji niekada nepasielgs su kitu mokiniu netinkamai, jai visi yra lygūs ir, kas svarbiausia, – jos kilnumas „veža“!
Mažas mokytojos mašiniukas „Polo“ sutalpina ne tik penkis žmones: jame jaučiame mokytojos rūpestį, meilę, globą ir, aišku, kilnumą. Dar nei vienas vaikas neliko be varžybų vien dėl to, jog neturės kuo grįžti vakare namo, ir nei vienas nėjo ilgus kilometrus namo pėsčiomis, jei pasiliko varžybose iki jų pabaigos. Tokiais atvejais mokytoja Šklėriūtė visados „pakinko“ savo mašiniuką ir įsodina visus tuos, kuriems reikia pagalbos. 
Bandau prisiminti: mokytojos mašiniuko prireikė įgyvendinant projektus „Mokinių lavinimui – netradicinė ir patraukli forma“, „Judėk–džiaukis–lavėk“, „Olimpiniai startai – į kiekvieną aikštelę“, „Aukštyn upe“, Mokytojų dienos regatą… Žinau, kad laimėjimo džiaugsmą mokiniai su savo mokytoja patyrė dalyvaudami jau trejus metus vykstančioje pirmų klasių viktorinoje „Olimpinės žaidynės ir Lietuva“, gimnazijos stalo teniso varžybose mokytojo P. Dzevaltausko taurei laimėti, respublikiniame piešinių konkurse „Piešiame sportą“, respublikiniame fotografijų konkurse „Sportuojame visi, visur ir visada“. Kažin, ar pati mokytoja iš karto visus projektus išvardintų? Tačiau paklausiu ko kito:
– Mokytoja, kodėl Jūs nepasididžiuojate ir vežate mokinius į varžybas, renginius ar net namo?
Noriu, jog mokiniai kuo dažniau dalyvautų įvairiuose renginiuose. Jeigu aš nevežčiau, niekas nevežtų ir mokiniai prarastų progą patirti laimėjimo džiaugsmą, – paprastai ir ramiai paaiškina mano trenerė. Ir tęsia toliau: – Kartą teko ir į spektaklį vežti. Atvažiavo autobusas – žmonės lipo, lipo ir galiausiai keturi liko už durų – nebeliko vietų. Betgi nepasakysi jiems, jog nevažiuojat. Įsisodinau juos į savo mašiniuką ir nurūkom į Vilnių… Manau, kad kiekvienas, turintis galimybę ir bent šiek tiek kilnumo, pasielgtų taip pat, nes toks yra gyvenimas. 
Kokia buvo įsimintiniausia kelionė?
Prieš metus, gegužės pabaigoje, Druskininkų sniego arenoje žaidėme tinklinį ant sniego. Nuvažiavome į Druskininkus dviem automobiliais: visi tilpom – jokių problemų nekilo. Tačiau po varžybų liko laisvo laiko, ir vaikai norėjo nuvykti iki centro. Tada važiavom tik mano automobiliu. Jame sėdėjo septyni žmonės, nors sėdimos vietos tik penkios. Gal kiek kvailai pasielgiau, nes visgi buvo miesto šventė, policijos pakankamai, tad ir nelikom nepastebėti. Vienas pareigūnas lenkėsi, lenkėsi pažiūrėti, o aš, pavažiavusi už posūkio, kad sušuksiu: „Lipkit greitai lauk!“ Kelionė buvo su pažeidimais, todėl ir įsimintiniausia.
Jeigu tuos nuvažiuotus kilometrus dėl mokinių būtų galima susigrąžinti ir išnaudoti kelionei, kur nuvažiuotumėte?
Mokytoja santūriai šypteli, nors keliones labai mėgsta:
Kad aš net negaliu suskaičiuoti tų kilometrų, nežinau, apie kokius skaičius kalbam, tad ir šalies konkrečios negaliu įvardinti. Bet skaičiai dideli, ir kelionė būtų tolima.

Mano trenerė ir mokytoja taip pat neužmiršta ir Lietuvos – su mokiniais vyko ir vyksta į įvairiausius žygius. Vieni iš įsimintiniausių – žygiai dviračiais į Justino Marcinkevičiaus bei Vinco Mykolaičio-Putino tėviškes.
*
Tačiau mokytojos Dalios Šklėriūtės kilnumas nesibaigia mašiniuku. Gal tik labai matoma, kai visi skaičiuojame kitiems atiduotą savo laiką ir išlaidas dėl kitų? Mokytoja kilniai elgiasi pamokų, treniruočių metu, palaiko puikius santykius su savo auklėtiniais. Viena iš jų esu ir aš – tinklinio mėgėja. Kiekvieną tinklinio treniruotę stengiuosi rodyti išmoktas pamokas, ištaisyti savo klaidas, bet ne visada pavyksta iš pirmo ar antro karto. Mokytoja, pastebėjusi mano sunkumus, sustabdo žaidimą, nekeldama balso supratingai paaiškina, ką darau blogai. Džiaugiuosi: po aiškinimo klaidų nebepakartoju, nes jau žinau, kaip jų išvengti. Kitiems mokiniams, pavyzdžiui, gimnazijos pirmokams, daug sunkiau žaisti, tačiau trenerė Šklėriūtė skirs daugiau laiko treniruotėms ir judesių analizei nei klaidingam žaidimui. Kartais atrodo, jog mokytoja taip bando užauginti mus profesionaliais sportininkais ir niekada nepasakys: „Tu negali ir niekada nemokėsi žaisti, tai kam dar lankyti būrelį ir gaišti laiką“. Ne, ji tokia: ji net ir patį tingiausią pasaulyje vaiką priverstų pasitikėti jėgomis ir siekti savo tikslo, ji pasiryžus aukotis dėl kiekvieno, kuris gali, o gali, anot trenerės, visi. Šklėriūtė kilniai ir pagarbiai elgiasi ir su manimi: skiria savo brangų laiką man, nori, kad išmokčiau žaisti ir jausčiausi patenkinta savo rezultatais, nes kai penktą kartą iš eilės kamuolys nuo mano rankų skrenda į sieną, tikrai pradedu prarasti viltį ir laukiu piktos mokytojos reakcijos. Bet tarp mūsų niekada nebuvo kilęs konfliktas, greičiausiai, su kitais mokiniais taip pat nesipyksta. Ji – mokytoja, kurios kilnus elgesys su mokiniais jau įgimtas. Kažin ar yra ją pažįstantis žmogus, kuris drįstų teigti kitaip. O tada, kai ji elgiasi pagarbiai su mokiniais, vaikai taip pat gerbia mokytoją ir plėtojasi glaudus ryšys.
Daug geriau žaidi per varžybas, kai jauti mokytojos palaikymą. Man aktualiausios yra tinklinio varžybos. „Žiburio“ gimnazijoje varžybų vyksta labai daug. Pirmieji medaliai, grįžus po vasaros į mokyklą, sūpuojasi ant kaklo po paplūdimio tinklinio sezono uždarymo varžybų: žvarbus rudens oras gimnazistų neišgąsdina, ir jie įrodo savo pranašumą prieš kitų rajono mokyklų komandų. Vėliau kartu su sniegu ir šventine dvasia atkeliauja visų laukiamas kalėdinis mišrių komandų tinklinio turnyras – jame dalyvių ypač gausu. 2016 metais dalyvavau ir aš – su savo komanda užėmėme garbingą antrą vietą. Šis apdovanojimas tik dar labiau paskatino siekti tobulumo tinklinio srityje.
Jau baigiantis pavasariui sportuojantys gimnazistai pasitinka „Žvaigždžių dieną“. Nors renginio pavadinimas „Žvaigždžių diena“, varžybos trunka ne vieną, o keletą dienų ir apima ne tik tinklinį, bet ir futbolą. O kur dar vienas iš įdomiausių gegužės viduryje mokinių vestas projektas „Mokomės gyventi sportuodami“, kurio sumanytoja irgi yra mokytoja Dalia! Visą savaitę kiekvieną dieną gimnazistai su savo broliais, seserimis ar tėvais išbando vis kitokią sporto šaką – tinklinį, futbolą, stalo tenisą ir krepšinį. Pagrindinis žaidynių kriterijus – komandą turi sudaryti du šeimos nariai ir draugas. Visus šiuos renginius organizuoja mūsų nepavargstančioji Dalia Šklėriūtė, o jos ryžtu ir užsispyrimu galima tik žavėtis. Pasak žaidynių sumanytojos, varžybų pagrindinis tikslas – suburti šeimas aktyviam poilsiui. Tokiu būdu mokytoja stiprina mokinių santykius, skatina juos dar labiau pamilti sportą, dalyvauti kuo įvairesniuose renginiuose, varžybose. Rašyčiau ir rašyčiau, vardindama jos organizuojamus renginius, varžybas, olimpiadas, jos pagalbą ir pagarbą mokiniams. bet geriau grįšiu prie temos – mokytoja, kuri „veža“.
*
Po sunkios tinklinio treniruotės norėjau truputį pailsėti ir pasikalbėti su trenere. Labiausiai man tada rūpėjo tradicinis gimnazijos renginys – Mokytojo dienos regata. Jau devynis kartus vyko Mokytojo dienos regata Mero taurei laimėti, kurioje dalyvauja Prienų rajono mokyklų mokinių ir mokytojų komandos. Pasidarė smalsu, kodėl mokytoja ne tik pati sėdasi į valtį, bet ir užsiima organizavimu:
Mokytoja, kodėl nusprendėte organizuoti Regatą?
Pasiūlė tuometinis „Žiburio“ gimnazijos direktorius A. Aldakauskas ir verslininkas A. Stašaitis – atsirado valtys, yra ir Nemunas. Iš pradžių žiūrėjau su baime, bet po pirmo karto „užsikabinau“ ir norėjosi tęsti, tęsti, tęsti…
Kas buvo sunkiausia pirmą kartą organizuojant?
Prisiimti atsakomybę, – neilgai galvojusi atsako. Ir tuoj pat paprastai paaiškina – Vaikai turėjo irkluoti ir aš nebuvau užtikrinta dėl jų saugumo. Be to, norėjau, kad viskas įvyktų kaip suplanuota: kad visi vaikai parplauktų sveiki, kad išvirtų skanią košę, kad pavyktų koncertas.
Koks didžiausias sunkumas iškilo beorganizuojant?
Sunkumų visada pasitaiko, tačiau nepavadinčiau jų tragiškais. Gal tik vieną kartą – visi jau buvo atvažiavę prie Nemuno, iki starto likę 40 minučių, bet 2 valtys dar buvo Bagrėne. Tačiau viską suspėjom.
Ko tikitės iš būsimų Regatų?
Norėčiau, kad jos tęstųsi. Taip pat būtų puiku, jei dalyvauti pasiryžtų ir tėvai, prisijungtų daugiau rajono mokyklų, o gal net ir rėmėjų daugiau atsirastų.
Nesuskaičiuojamą kartų nepavargstančioji mano trenerė savaitę prieš regatą lipa į savo mašiniuką „Polo“ ne viena, o bent su trimis vaikais pašonėje. Maršrutu Prienai–Bagrėnas kiekvieną dieną veža žiburiečius treniruotis – irkluojame iki devinto prakaito, nes mokytojai svarbu, kad liktume laimingi varžybų dieną finišo linijoje. Mums svarbu, kad mokytoja nesijaustų be reikalo eikvojus savo pinigus kurui bei laiką. Argi tai ne kilnu? Taip ir išsaugomi artimi santykiai, kai visi galvoja ne apie save, o apie kitus. Turbūt todėl ir nekeista, kad „Žiburys“ kasmet arba laimi, arba užima prizines vietas – viskas tobulo (nesišypsokite – tikrai neperdedu) trenerio dėka. Neapsakomas dėkingumas užplūsta trenerį, kai jo mokinys lipa ant pakylos ir pasiima medalį.
*
Tačiau trumpa atokvėpio minutė baigėsi ir teko vėl imti tinklinio kamuolį į rankas, bet jau ne vienai, o kartu su mokytoja. Ir kartu ne tik sporto salėje, bet ir renginiuose. Neilgai tenka sukti galvą norint tokius renginius prisiminti. Olimpinis komitetas suteikia daugybę galimybių, o „Žiburys“ pasinaudoja. Renginių, viktorinų, varžybų su Olimpinėmis žaidynėmis mano mokykloje apstu. Prienų „Žiburio“ gimnazija vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo programoje dalyvauja jau devynerius metus.
Gimnazijoje vyko susitikimai su olimpiečiais: M. Žiūku, K. Saltanovič, R. Maščinsku, G. Volungevičiūtės treneriu L. Eidukevičiumi. Vykdant projektą „Olimpiniai startai – į kiekvieną aikštelę“ buvo organizuojama ne tik „Žvaigždžių“ diena, I klasių viktorina „Olimpinės žaidynės ir Lietuva“, Mokytojo dienos regata Mero taurei laimėti, tinklinio varžybos, bet buvo orgaznizuotos varžybos vaikų lopšelio–darželio „Gintarėlis“ ikimokyklinukams, Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos antrokams. Aš su keliomis bendraklasėmis džiaugiausi, galėdama prisidėti prie šio projekto ir padėti mokytojai Šklėriūtei. Kas be ko, iki darželio „Gintarėlis“ nuvažiavome jau daug kartų šiame rašinyje minėtu mašiniuku. Vos ne vos jame tilpo priemonės užsiėmimams su ikimokyklinukais. Žaidėme su mažiukais panašius į Olimpines sporto šakas žaidimus, papasakojome apie olimpines žaidynes, garsiausius olimpiečius ir, žinoma, apie prieniečius olimpiečius.
Į olimpinės kartos ambasadorių mokymus Trakuose du mokinius taip pat lydėjo mokytoja Dalia Šklėriūtė. Mokymai vyko penkias dienas (spalio 27–31 dienomis). Į šiuos mokymus susirinko keturiolika 15–17 metų mokinių ir dešimt mokytojų, tad buvo didelė garbė patekti mano mokyklai tarp tų išrinktųjų. Dalyviai diskutavo apie olimpines vertybes, projektų vykdymą ir valdymą, lyderystę. 2015 metais, įsisodinus keturis mokinius, mokytoja išrūko į Druskininkus, kur vyko jaunųjų sporto organizatorių, žurnalistų ir fotografų mokymai. Džiaugiuosi, kad į šiuos mokymus „Žiburys“ spėjo patekti, nes vietų nebelieka per kelias dienas, ir tai dėl Šklėriūtės rūpinimosi mumis: jai svarbu, kad mes tobulėtume. Šįmet vėl turėsime progą tobulėti Druskininkuose, o aš vyksiu pirmą kartą. Viliuosi perprasti savo fotoaparato galimybes, pasimokyti rašyti straipsnius, taip pat būtų puiku susirasti bendraminčių draugų bei, be abejonės, patirti nuotykių.
Po treniruotės, laukdama autobuso namo, vis dar mąstau apie savo trenerę ir mokytoją Dalią Šklėriūtę. Ji padėjo man suprasti, kaip saugoti ir kurti kilnius santykius tarp trenerio ir jo auklėtinio: elgtis pagarbiai, apgalvotai bei supratingai. Man svarbu – leidžia pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Mintyse šypteliu: mano mokytoja dažnai mus veža. O gal svarbiau, kad jos elgesys su jaunais žmonėmis „veža“ ir leidžia pajusti ne tik laimėjimo skonį, bet ir bendravimo džiaugsmą, tylų atsidavimą ir kilnumą?