„Miškas verkia didžiagirių: / Baisūs kirviai jas išskynė…“

Mąstydamas apie šių dienų Lietuvos miškus, prisiminiau kažkada skaityto Maironio eilėraščio „Senelio skundas“ eilutes: „O girios, girios!.. atmint malonu:/Jos buvo Dievo, ne dvaro.“ Šiomis eilutėmis Maironis tarsi primena, jog miškai, vandenys žmonėms yra Dievo duotos dovanos ir jomis naudotis gali visi vienodomis teisėmis, jei tik laikosi įstatymų, tačiau nevalia savintis to, ko savo darbu nesukūrei… O dabar, atrodo, nei Dievo, nei įstatymų niekas nepaiso.
Miškas, giria žmogui visais laikais buvo ir yra didžiulė materialinė ir neįkainojama dvasinė vertybė, kurią daugiau kaip prieš pusantro šimto metų gražiai apibūdino Antanas Baranauskas: „Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojau: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“ Jis labai išgyveno dėl iškirsto, sunaikinto miško, „į kurį žiūrint taip neramu regis /Lyg tartum rūmas suiręs, sudegęs, / Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė, / Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!..“ Lietuvos dainiaus Maironio poezijoje taip pat atsispindi susirūpinimas dėl miškų ateities: „Girios tamsios, jūs galingos! / Kur išnykote plačiausios? / Miškas verkia didžiagirių: / Baisūs kirviai jas išskynė.“
Galima tik spėlioti, kaip šiandien Maironis įvardintų miškuose besidarbuojančią techniką? Gal pragaro mašinomis ar giljotinomis? Tikriausiai vaizdas po miškapjūtės jį šiandien dar labiau priblokštų. Ne veltui poetas Just. Marcinkevičius įspėjo: „Ar žmonės žino, kad miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys, kad jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis.“
Kas laukia miškų ateityje – bus sunaikinti ar dar labiau suvešės, priklauso nuo homo sapiens elgesio, nuo to, ar protaujančiam žmogui, pasak S. Parulskio, pavyks pažaboti savo beprotišką godumą, norą turėti daugiau ir daugiau.
Vis dažniau pasigirsta perspėjimų, kad per artimiausius dešimtmečius, jeigu žmonės nepristabdys savo vartotojiškų ambicijų, negrįžtamai išnyks dešimtys gyvūnų bei augalų rūšių. Tai patvirtina ir kasmet papildoma Raudonoji knyga. Dėl grobuoniško žemės išteklių naudojimo pasaulio lyderius įspėja ir popiežius Pranciškus: „Dievas visada atleidžia, Žemė – ne.“
Jono Mikučausko knygoje „Išskridę grįžta prisiminimuose“ radau gražią mintį: „Švenčiaviškio miškas nedidelis – apie 200 hektarų… Šioje šimtamečių eglių apsuptoje vietoje gyveno Jurgio Juodsnukio šeima.“ Kuo gi šiandien Švenčiaviškio miškas skiriasi nuo anuometinio? Ko gero, jo plotas išlikęs toks pat, o galbūt keletu ar keliolika hektarų ir padidėjęs. Tačiau šimtamečių eglių vargu ar bent vieną jame besurasi. Tarpukario Lietuvoje dauguma miškų buvo valstybiniai, o Nepriklausomoje Lietuvoje nemaža jų dalis tapo privačių savininkų nuosavybe. Tada ir prasidėjo nesibaigiantis turgus – prekyba miškais. Iki šiol spaudoje mirga prekeivių mišku skelbimai. Ir nė mažiausios užuominos apie miškų atsodinimą bei tolimesnį jų likimą. Žiniasklaidos teigimu, „kol kas mediena kainuoja brangiau nei pats miškas su žeme, todėl toks verslas lieka perspektyvus“. Verslininkai atsikerta: „Ir subrendęs miškas nėra ilgaamžis. Jį reikia kirsti, antraip mediena sugenda ir tampa tinkama tik malkoms, o neprižiūrimas miškas nyksta.“ („Lietuvos rytas“, 2013 12 21).
Problema ta, kad dalis miškų savininkų paliktų plynių neatželdina, suvokdami, jog nesulauks tokių laikų, kai čia oš brandūs miškai. Todėl Lietuvos miškų vizija nekokia: miškų plotų gal ir nesumažės, bet girių, kuriose oštų šimtmečius skaičiuojančių galiūnų ąžuolų, ilgaskarių eglių ar kitų medžių, jau nebebus. Tokiu intensyvumu (kurį siekiama dar vis didinti) naudojant miškų išteklius medienai, biokurui, malkoms ir kt., po kiek laiko didžiausi Lietuvos miškų plotai taps tik jaunuolynais ir kabakštynais.
Nejauku pasidaro, kai vaikštinėjęs po mišką, grybavęs ar uogavęs, po kokių 3 – 4 dienų vėl sugrįžti ir jo neberandi. Miško vietoje šviečia kelmynas, sulaužyti jauni medeliai, krūmokšniai, sujaukta miško paklotė. Kai prasideda uogų, grybų sezonas, aplinkosaugininkai skelbia akcijas, kontroliuoja, kaip gyventojai elgiasi miške, ar nevažinėja, kur pakliuvo ir t.t. Bet labai apmaudu, kai po tokių miško kirtimų lieka keliukai, proskynos, išvagoti pusės metro pločio ir tiek pat gylio galingos technikos provėžomis (ypač šią lietingą vasarą), o barbarai lieka nenubausti. Anksčiau, pamenu, buvo laikomasi nuostatos darbus miškuose atlikti tik žiemos metu, kuomet ir žemė įšalusi, ir gamta apmirusi ar primigusi.
Kažin ar beatodairiškas miškų kirtimas neatsigręš prieš patį žmogų? Ryškiausias to pavyzdys – praeitų metų rudens pradžioje uragano „Matthew“ nusiaubtas Haitis. „Lietuvos ryto“ (2016 10 15) informaciniame straipsnyje „Vargana valstybė neišsikapsto iš nelaimių liūno“ rašoma apie šios stichinės nelaimės priežastis, iš jų svarbiausia – per kelis dešimtmečius masiškai iškirsti miškai, plynės atvėrė kelią viską niokojantiems uraganams. Jų pasekmės katastrofiškos – žuvo šimtai žmonių, tūkstančiai liko be pastogės, sunaikinta iki 80 proc. dirbamų laukų, prasidėjo ligų epidemijos. Toks gamtos atsakas į neprotingą žmogaus elgesį su miškais. Pagrįstai kyla klausimas: ar ir mes po keleto dešimtmečių neišparduosim ir nesudeginsime savo miškų? Atsiradus biokuro poreikiui, padaugėjus kirtimų, grėsmė miškams išaugo. Sukaupti, netinkamai tvarkomi didžiuliai kiekiai biokuro gali tapti ekologine nelaime, tai paliudija Radviliškio bendrovėje „Gairelita“ kilęs gaisras, kuris padarė daug žalos gamtai ir žmonėms.
Viliuosi, kad Lietuvoje taip, kaip Haityje, neatsitiks. Nors tam tikrų požymių yra. Jau kelintą vasarą kuriame nors Lietuvos regione kyla vėtros, kurios pridaro apčiuopiamos žalos. Pamenu, vaikystėje, prasidėjus perkūnijai, mama iš po balkio ištraukdavo šventintą ėgliaus verbą, nulaužusi jos šakelę uždegdavo ir, kalbėdama savo sukurtą maldą, apeidavo visus trobos kampus, langus. Kambaryje pasklisdavo malonus ėgliaus dūmų kvapas, žinoma, kitaip ir negalėjo būti, – žaibai retėdavo, griaustinis silpdavo, toldavo, ir netrukus dangus pradėdavo šviesėti…
Teko girdėti teigiant, jog žaibai darosi pavojingesni, dažniau sukelia gaisrus ir daugiau žmonių gyvybių pasiglemžia. O anksčiau galingi medžiai padėdavo žmonėms apsisaugoti nuo Perkūno svaidomų žaibo strėlių, jas nukreipdami į save. Mielas medis tas mūsų galiūnas ąžuolas, žiūrėk, jis žmogų ir kava pavaišina. Gardaus, maistingo maisto žvėrims, lesalo paukščiams paruošia. O kaip šiandien žmogus atsidėkoja tam geradariui?
Tempia ne tik per gilų sniegą, tempia bet kuriuo metų laiku per žydinčias pievas, per jaunuolynus… Tačiau yra ir labai gražių žmogaus meilės ąžuolui pavyzdžių. Graži ir prasminga tradicija įvairių jubiliejų, sukaktuvių ir kitokiomis progomis sodinti ąžuoliukus. Tai atspindi lietuvių išskirtinę pagarbą šiam nuo seno lietuvių garbinamam medžiui.
Tai gal mišku reikia tik gėrėtis, jį liesti – tabu? Žinoma, tai būtų nesąmonė. Visais laikais žmonės naudojosi miškų ištekliais, jų teikiamomis gėrybėmis. Tačiau dabartiniuose žmogaus ir miško santykiuose kai ką būtina keisti. Pirmiausia, žmogui reikia suvaldyti suvešėjusį savo grobuoniškumą – daugiau, daugiau ir dar daugiau. Jeigu vadovausimės tokia nuostata, miškai tikrai nespės ataugti ir subręsti iki brandžių medžių. Ūkinę veiklą miškuose būtina vykdyti itin sąžiningai. Ko jau ko, o sąžinės labai stokojama. Dažnai paisoma tik viendienio rezultato. Apie tai byloja daugybė publikacijų spaudoje, konkrečiai „Lietuvos ryte“. Rašyta apie tai, kaip lenkai kartu su mūsų aferistais išveža iš Lietuvos didžiulius kiekius medienos, kaip nelegaliai iškertami dideli miškų plotai (taip pat ir Dzūkijos nacionaliniame parke). Bet liūdniausia yra tai, jog tokių „gudručių“ veikėjų niekaip nenustato ir „neranda“ kaltų. Neužkertamas kelias švaistūniškumui, neatsakingumui, abejingumui…
Ir vis dėlto mano nuogąstavimus keičia šviesesnės prošvaistės, žvelgiant į miškų ateitį bent jau Prienų – Birštono krašte. Skaitau straipsnį 2016 m. rugsėjo 17 d. „Gyvenime“: „Miškininkai girias sodina ne sau, o kitai kartai“. Smagu, kad yra žmonių, kurie savo šiandieninio darbo vaisius skiria ateities Lietuvai, jos žmonėms. Tai labai kilnu ir nesavanaudiška. Tikėjimą, kad Lietuvos miškai ne tik išliks, bet ir dar labiau suklestės, stiprina ir valdžios vyrų politinė pozicija.
Gerbtina Seimo nario Andriaus Palionio iniciatyva – jis pateikė Miškų įstatymo pataisą, kuriai Seimas gana vieningai pritarė. Jam liko dėkingi ne tik Prienų urėdijose dirbantys žmonės, bet ir dauguma Lietuvos piliečių – už išsaugotas darbo vietas, už saugiklius, kad Lietuvos miškų ištekliai nebūtų grobuoniškai naudojami.
Pritariu ir gerb. Seimo nario Vytauto Kamblevičiaus nuostatai: „…Lietuva be miškų – ne Lietuva.“ Koks nykus būtų kraštovaizdis be čia pat žaliuojančių girių, tolumoje mėlynuojančių šilų. Atrodytų, kad Prienų – Birštono miškų grožis pakerėjo ir Lietuvos upių tėvą – Nemuną. Gana ramiai per Dzūkiją atitekėjęs iki Punios jis pasuka Nemajūnų link, apjuosdamas Punios šilą, ir pradeda blaškytis, rangytis. Atsūkuriuodamas, verpetuodamas pro šilus, miškelius, vietomis stipriai prie jų prisiglaudžia, palikdamas vaizdingas Slankiaus, Balbieriškio, Škėvonių atodangas, kurios teikia meninį įkvėpimą poetams, dailininkams… Negalėtume įsivaizduoti savo krašto be miškų, juolab be Nemuno didžiųjų kilpų. Todėl visomis išgalėmis saugokime šį gamtos duotą turtą.
Antanas Krūvelis