Ansambliui „KANKLĖS“ – 110

Klaipėdos universiteto Menų akademijos docento Vytauto Alensko kalba, pasakyta folkloro festivalyje „Mano kanklės paauksuotos“, skirtame Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ 110 m. jubiliejui pažymėti.

skriaudziu-kanklems-100-foto-o-valkauskienes-29 

Iš tūkstantmečių glūdumos, iš Baltijos pakrantės genčių per lietuvių tautos gimimą, per šeimos laužų ir karų dūmus tautos didvyrių ir priešų krauju aplaistytos ateina pas mus mūsų kanklės. Per karalių Mindaugą, per Gediminą, per Vytautą Didįjį, per Radvilas, Katkevičius, Sapiegas, per Rėzą, Basanavičių, Jušką – iki didžiojo kanklininko Prano Puskunigio jos ateina, atskamba ir perduodamos vis naujoms ir naujoms kartoms, naujiems kankliuotojams, vis gausėjantiems nuo 1906 -ųjų. Štai čia kaip didžiausias kalnas, kaip pati aukščiausia viršukalnė iškyla Skriaudžių kanklininkai ir jų šimto metų kankliavimo sukaktis. Tokiais pakiliais ir prasmingais žodžiais savo pasveikinimo straipsnį, pavadintą Iš tūkstantmečių glūdumos, išspausdintą prieš dešimtmetį išleistoje knygoje Skriaudžių ansambliui KANKLĖS 100, pradeda kraštotyrininkas, etnografas, muzikas, ištisą dešimtmetį vadovavęs Skriaudžių kanklininkų ansambliui Jaunius Vylius.

Minėtoje knygoje apžvelgtas ansamblio kūrybinis kelias, pasiekimai, veiklos pakilimai ir atoslūgiai. Ir štai, labai greit prabėgo dar vienas dešimtmetis, suteikiantis progą dar kartą, bent trumpai, peržvelgti šio kolektyvo istoriją.
Yra duomenų, kad kankles šiose apylinkėse vienas kitas gyventojas turėjo dar XIX amžiuje. Tačiau kankliuoti ansamblyje žmonės pradėjo tik 1906 metais, kai į Skriaudžius atsikėlė gyventi vargonininkas Pranas Puskunigis. Jis gimė 1860 m. dabartiniame Šakių rajone, Sintautų valsčiaus Katilių kaime. Būdamas dar vaikas iš aštuoniasdešimtmečio dėdės Simono Kalvaičio išmoko kankliuoti ir su kanklėmis nesiskyrė visą gyvenimą. Beje, įdomu tai, kad P.Puskunigis, sumuodamas dėdės S.Kalvaičio, jo tėvo ir senelio metus, teigė, kad jo kankliavimas perimtas net iš XVII a. kanklininkų. P.Puskunigis mokėsi Veiverių Mokytojų seminarijoje, vėliau vargonininkų kursuose, dirbo įvairiose parapijose, kol 1906 m. atvyko į Skriaudžius. P.Puskunigis čia ne tik vargonininkavo, bet ir mokė jaunimą kankliuoti, subūrė kanklininkų ansamblį. Tačiau P.Puskunigis Skriaudžiuose ilgai neužsibuvo, generolo V.Nagevičiaus buvo pakviestas į Kauną mokyti ir vadovauti kanklininkams Karo muziejuje, vėliau, didžiulių pastangų dėka, su bendraminčiais įsteigė kanklių muzikos mokyklą, kanklių muzikos draugiją, rašė straipsnius, kankliavo Radiofone, kol nusilpus sveikatai ir nutrūkus valstybės paramai grįžo į Skriaudžius ir čia 1946 metais mirė.
P.Puskunigio pastangas populiarinti kankles ir jų muziką puikiai atspindi trumpa, bet vaizdi citata iš jo straipsnio, 1911 metais spausdinto katalikiškajame savaitraštyje Šaltinis: Senovės dainos nykte nyksta: retą kur rasi vaikiną, kad norėtų jas dainuoti (…) Jaunime, pabuskime! Vargu kur rasime geresnį prietelių už kankles ar kitą tinkamą muzikos instrumentą; kanklės išklausys, brolau, kantriai tavo pasiskundimą; kanklės kalbės, paguos, ramįs, linksmįs tave, kada tau to reikės; tylės, kada norėsi, kad tylėtų; bus tau visados ištikimiausias prietelius, jei tik su juo sėbrausi.
Nuo 1920 iki 1929 metų kanklininkams vadovavo P.Puskunigio mokinys Antanas Degutis. Repertuarą jis papildė savo kūrybos dainomis, subūrė dainininkių grupelę. Tuomet ansamblis ypač išpopuliarėjo – daug koncertavo, dalyvavo Pavasarininkų kongrese Kaune.
1932 m. Skriaudžiuose vargonininkauti pradėjo Stasys Yla. Šis veiklus žmogus ne tik jaunimą mokė dainuoti, bet ir pastatė Miko Petrausko operetę Consilium fakultatis, o svarbiausia vėl atgaivino kanklininkų ansamblio veiklą. Apie tai jau mūsų minėtas ir maloniai šiandien čia atvykęs Jaunius Vylius rašė: Po 1932 m. į Skriaudžius grįžo ir Pranas Puskunigis, mėgino dar ir jis vadovauti ansambliui, bet jau nebepajėgė, buvo tam per senas. Tada jis vieno koncerto metu iškilmingai perdavė savo kankles, o tuo pačiu ir vadovavimą Jurgiui Alenskui. Vadovaujant J.Alenskui vyko daug koncertų. Žymiausi – 1938 metų Pavasarininkų kongrese Kaune ir Valstybės Radiofone.
Po 1940 metų okupacijos ir karo sumaišties mažos kanklininkų grupelės ar pavieniai muzikantai viešai paskambindavo, bet suburti didesniam ansambliui reikėjo iniciatyvios asmenybės. Toks žmogus atsirado – tai buvo jaunas mokytojas, Skriaudžių septynmetės mokyklos direktorius Kazimieras Orlauskas – žemaitis nuo Telšių. Po ilgų pokalbių su A.Degučiu, J.Šečkum ir J.Alensku kanklininkai pradėjo rinktis į Orlauskų namus, kuriuose glaudėsi dvejus metus, kol Skriaudžiuose buvo įsteigti kultūros namai. Čia, vadovaujami A.Degučio, repetavo kanklininkai ir ansamblio dainininkų grupė, kurie pasirodė 1956 m. spalio mėnesį įvykusiame kolūkio festivalyje. Kankliavo 11 kanklininkų, dainavo devynios dainininkės. Pasisekimas buvo didžiulis ir koncertuoti teko vis dažniau ir dažniau.
Persikėlus į Skriaudžių kultūros namus, ansamblį nuoširdžiai globojo ne tik jų direktorė Birutė Juozaitytė – Bučelienė, bet ir šefai iš Vilniaus: Vytautas Jakelaitis, Pranas Stepulis (vėliau profesoriai) bei žemietis, teatro režisierius Juozas Gustaitis. Ieškant programų įvairovės, profesorius P.Stepulis pasiūlė ansamblyje suburti pagyvenusių žmonių šokėjų grupę, kuriai vadovauti ėmėsi jau minėta Birutė Bučelienė. Ansambliui daug padėjo mokytojai – muzikai: Klemensas Kaminskas, Petras Varnas, Jonas Brazys, kultūros namų meno vadovu dirbęs Sigitas Vosylius.
Koncertų vis gausėjo – prasidėjo išvykos į Lietuvos radiją, koncertai televizijoje, konkursai, dalyvavimas Dainų šventėse. Lietuvos kino studija nufilmavo du trumpametražius dokumentinius filmus, pasirodydavo daug straipsnių to meto spaudoje.
1962 m. direktoriaus K.Orlausko iniciatyva, A.Degutis Skriaudžių mokykloje pradėjo mokyti kankliuoti mokinius. Tai galėtų būti laikytina šiandieninių Kankliukų ansamblio ištakomis.
Tačiau bėgant metams A.Degučiui vadovauti ansambliui darėsi vis sunkiau, ir nuo 1978 m. šias pareigas perėmė ansamblio įkūrėjo P.Puskunigio sūnus Leonas. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo ne tik nemažai koncertų, bet programoje įsivyravo Prano ir Leono Puskunigių autorinė kūryba.
Tais pačiais metais pradėjęs dirbti Skriaudžių kultūros namų meno vadovu ir kanklių ansamblio dainininkus mokęs Jaunius Vylius, 1979 metais perėmė vadovavimą visam ansambliui.
Ansamblio repertuare naujasis vadovas išsaugojo P.Puskunigio kūrybą, tačiau pagrindiniai lobynai atsivėrė, kai ėmė dainuoti vietinių dainininkų, o ypač Adelės Kazlauskienės, padainuotas dainas. Kita svarbi veiklos kryptis – naujų kanklininkų, daugiausia vaikų mokymas jais papildant ansamblį. Na, o pagrindinis kolektyvo pasiekimas buvo 1984 m., Kultūros ministerijos sprendimu jam buvo suteiktas Liaudies ansamblio Kanklės vardas. Ta proga negalėjęs į iškilmes atvykti poetas Justinas Marcinkevičius savo sveikinimo laiške rašė: Mieli ir brangūs Skriaudžių kanklininkai! Žemai lenkiuosi Jums, dėkodamas už malonų pakvietimą dalyvauti Jūsų krikštynose – didelėje mūsų liaudies kultūros šventėje, kurios metu Jums bus suteiktas liaudies ansamblio garbės vardas.
Dar žemiau lenkiuosi Jums už Jūsų darbą, kantrybę, pasišventimą, už Jūsų ištikimybę kanklėms – bene seniausiam lietuvių liaudies muzikos instrumentui. Gražūs Jūsų žmonės, skambios Jūsų širdys, jeigu garsas apie Jus taip plačiai sklinda. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu Jūsų žemietis (…)
Ne garsume gyvena muzika. Dažnai vos girdimas užgautos stygos virpesys paliečia ir sujaudina mus kur kas giliau, negu per visus stiprintuvus griūvanti ant mūsų vargšių ausų vadinama „šiuolaikinė“ muzika.
Ilgiausių metų Skriaudžiams.
Apkabinu Jus visus – Justinas Marcinkevičius.
Prasidėjo garso įrašai, augo atsakingų koncertų, konkursų gausa, plėtėsi jų geografija. Ir taip iki 1988 m., kol vadovavimą ansambliui perėmė muzikologas Arvydas Karaška.
Jo vadovavimo laikotarpiu Valstybėje vyko esminiai pasikeitimai. Tad kolektyvui teko koncertuoti ne tik visoje Lietuvoje, bet ir 1991 m. vasario 3 d. Seimo rūmų gynėjams.
1991 m. vadovės pareigas perėmė ilgametė ansamblietė Onutė Patronaitienė. Ši meniškos prigimties moteris vėl atnaujino jaunųjų kanklininkų mokymą, surengė Kanklių dienas, Romuvos stovyklą, priėmė ekspedicijas. Ansamblio programos dažnai virsdavo scenos vaizdeliais su konkrečiais siužetais ir režisūros elementais. Kolektyvas aplankė keletą užsienio šalių, o 2006 metais laimėjo aukščiausią mėgėjų meno kolektyvo pripažinimą Geriausio tradicinių liaudies instrumentų ansamblio nominacijoje – Aukso paukštę. Tais pačiai, metais gražiai paminėjo šimto metų sukaktį, tai įprasmindami ne tik įspūdingu meniniu renginiu, bet ir jau anksčiau minėtu, Vytauto Alensko, Kęstučio Orino, Onutės Patronaitienės parašytu išsamiu monografiniu leidiniu.
2008 m. pasitraukus Onutei Patronaitienei, vienerius metus ansamblis turėjo net tris vadoves: Vilmą Pučkienę, Virginiją Naudžiūtę ir Gintariją Kereišienę. Nuo 2009 iki 2014 metų kolektyvas, vadovaujamas Edmundo Gumuliausko, daug koncertavo, nemažai keliavo – įsimintiniausia kelionė į Graikiją.
Ansamblio istorijoje su dėkingumu minimi kanklių meistrai, be kurių ir kankliavimas nebūtų įmanomas. Pirmasis meistras buvo pats Pranas Puskunigis, iš kurio šio meno mokėsi Jurgis Alenskas, vėliau tradiciją perėmė ir tęsė Kajetonas Naudžius, Vladas Kučinskas, Petras Deltuva, Vytautas Veiverys. Žinome ir meistrų Jurgio Povilionio, Kazio Banionio, Jono Kulbušausko, Andriaus ir Antano Siaurusaičių pavardes.
Visuotinai pripažįstama, kad Prano Puskunigio ir jo pasekėjų veikla turėjo ypatingos reikšmės kankliavimo ir amsamblinio muzikavimo tradicijos gaivinimui ir plėtotei Lietuvoje, davė profesinius pradmenis tokioms asmenybėms kaip Justinas Strimaitis, profesorius Pranas Stepulis. Ilgametė skriaudiškių kankliavimo tradicija buvo pagrindu profesionaliai Lietuvos liaudies muziejaus teatro trupei, vadovaujamai Povilo Mataičio, parengti programą Mano kanklės paauksuotos. O svarbiausia – kanklės buvo ir išliko tautinio tapatumo simboliu. Dėkingi esame ir būsime ansamblio pirmtakams už perduotą tradiciją, už šio unikumo gyvybingumą ir išsaugojimą.
Pirmą antrojo šimtmečio jubiliejų švenčiančiam ansambliui ir jo jaunajai vadovei Elenai Pečiulaitienei noriu palinkėti saugoti ir tęsti šimtametę kanklių ir kankliavimo tradiciją. Juk jau buvo pavojų prarasti savitumą, kai ansambliui atsiuntė šiuolaikinių chromatinių birbynių, modifikuotų kanklių, tačiau, ačiū Dievui, ansamblyje jos neprigijo. Tad reikėtų taip pat labai rimtai pagalvoti ir pasitarti dėl tik šiais metais pasiūlyto kankliavimo sistemos pakeitimo tikslingumo.
Sveikinu su šia ypatinga švente ansambliečius, svečius, dėkoju rėmėjams kultūros administravimo ir valdžios atstovams už nuolatinį rūpinimąsi šiuo unikaliu kankliavimo tradicijų tęsėju ansambliu Kanklės.

Vytautas Alenskas

Onos Krygerytės – Valkauskienės nuotraukos

https://goo.gl/photos/vqT1KYYQexWA9CdK7

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.