Su knygomis ir su knygas skaitančiais – mano gyvenimas

Šviesiam Stasės Kašelionytės ir Juozo Palionio atminimui 

Ne tik pagarba seniems žmonėms garsėjančioje Japonijoje, bet ir mūsų tautoje buvo įprasta gerbti ir vertinti vyresnį, ilgiau gyvenusį, daugiau žinantį, išmintingesnį. Gal ir perskaitytos knygos prisidėjo prie to, kad vis labiau džiaugiuosi, didžiuojuosi jau nueinančia tėvų karta ir vis dažniau randu, už ką jai padėkoti.
Iš tėvų kartos ir moterys, padėjusios pamatus Birštono viešajai bibliotekai ir išugdžiusios šviesių žmonių – ne tik skaitančių, bet ir rašančių, leidžiančių knygas: buvusi vedėja Marcelė Jonuškienė, bibliotekininkės Anelė Aleksonytė ir šviesaus atminimo Stasė Kašelionytė. Jų darbo metais Prienų rajone ir Birštone ėjo tik vienas laikraštis „Naujas gyvenimas“ (iš dviejų lapų), todėl netenka stebėtis, kad jame neatsirasdavo vietos ir beveik nebuvo rašoma nei apie biblioteką, nei apie jos veiklą.
Marcelė Jonuškienė tuometinėje Birštono apylinkės bibliotekoje pradėjo dirbti 1953 metais. Keturiasdešimt penkerius metus išdirbusiai Anelei Aleksonytei ir beveik keturis dešimtmečius skaitytojams – kurorto gyventojams ir poilsiautojams – atidavusiai Stasei Kašelionytei Birštono viešoji biblioteka buvo vienintelė jų darbo vieta.
Tos trys „pamatinės“ bibliotekos moterys – skirtingos, bet atsisukus į Birštono viešosios bibliotekos praeitį, į  XX a.  šeštą, septintą dešimtmetį, o ir į vėlesnius metus, pirmiausia iškyla jų paveikslas.
Nuo 1960-ųjų abonemente dirbusiai Stasei Kašelionytei skaitytojai ir knygos buvo visas jos gyvenimas. Giliai atmintin įstrigo krūvą naujų knygų po darbo namo besinešančios Stasės pasakymas: „Turiu perskaityti, reikia žinoti, skaitytojai juk klaus, negerai, jei neturėsiu, ką atsakyti“. Sovietmečiu daug kas studijavo neakivaizdžiai, žmonėms prireikdavo ir mokslinės literatūros – turbūt dar yra prisimenančių, kad iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos Stasė ir pati yra ne kartą parvežusi reikalingą knygą. Pažindama ir mylėdama savo skaitytojus ji visada rasdavo, ką tinkamiausio pasiūlyti. Gražus tas darbas abonemente – dalinti knygas. Kaip išmintį ir šviesą, kaip viltį. Žmonės vertino bibliotekininkės pasišventimą savo darbui, jos žinias, atidumą skaitytojams ir dažniausiai ją vadindavo Stasele. Dar ir dabar, koks nuo vaikystės bibliotekoje besilankantis ir skaitantis birštoniškis, paprašęs patarimo, kokią knygą pasirinkti, prisimena: „Staselė labai gerų knygų pasiūlydavo“.
Anelė Aleksonytė Birštono bibliotekoje pradėjo dirbti 1960 metais, baigusi Kultūros – švietimo technikumą ir įgijusi aukšto lygio bibliotekininkystės žinių. Pati turėjau ne vieną progą pasidžiaugti Anelės profesionalumu. Dar ir šiandieną praverčia kraštotyros kartotekos kortelėse jos surinktos žinios apie Birštoną, nusipelniusius kurorto gyventojus ir garbius svečius. Ji pirmoji pradėjo kataloguoti bibliotekos knygas. Vėliau visoje Lietuvoje garsėjo jos tvarkoma fonoteka (Birštone vykdavo fonotekų darbuotojų seminarai), kurioje buvo sukaupta daug vertingų plokštelių, jos susistemintos. Tuomet netrūko norinčių klausytis muzikos. Per savo keturiasdešimt penkerius metus bibliotekoje Anelė dirbo ir skaitykloje, ir abonemente. 1998-aisiais, minint bibliotekos veiklos 50-metį, ji rašė: „Birštono bibliotekoje, vienintelėje darbovietėje, prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai. Dėkoju likimui už galimybę sutikti įdomių, išsilavinusių skaitytojų. Dalis jų, galima sakyti, užaugo mano akyse ir šiandien bibliotekoje lankosi su savo vaikais. Dėkui jums, mano skaitytojai – nyku bibliotekoje būtų be jūsų“. Taip jau yra, kad, jei nuoširdžiai ir su meile dalini, pats gauni su kaupu ir jautiesi dėkingas. Visai neseniai iš užsienio sugrįžęs buvęs bibliotekos skaitytojas viltingai paklausė: gal Anelė dar tebedirba? Nebedirba, bet bibliotekos neaplenkia, ateina jau kaip skaitytoja, o ją pamatę žmonės, kaip ir anksčiau, klausia, kokią knygą išsirinkti?
Nepamiršta bibliotekos ir buvusi ilgametė jos vedėja Marcelė Jonuškienė, galima sakyti, tuščioje vietoje kūrusi Birštono biblioteką, ieškojusi mokančių ir norinčių joje dirbti žmonių. Ji susirado, į darbą priėmė ir Stasę Kašelionytę, ir Anelę Aleksonytę. Nors su skaitytojais Marcelė bendravo rečiau nei kitos, bet žmonių buvo ne mažiau gerbiama ir vertinama. Savo atsiminimuose ji rašo, jog gyveno ir dirbo ne pačiu geriausiu Lietuvai ir jos žmonėms laiku. Sovietmečiu bibliotekai tekdavo visokiausių, su knygomis ir skaitymu visai nesusijusių užduočių: bibliotekininkės turėdavo net gyvulius surašinėti. Vienu ne bibliotekiniu darbu Marcelė džiaugiasi ir dabar: Algirdo, Birutės, Vaižganto, Vytauto gatvėse tebeauga ir tebežaliuoja jau dangų siekiantys medžiai, bibliotekos darbuotojų pasodinti miesto gražinimo talkose.
Ne be vedėjos pastangų Birštono biblioteka turėjo geros ir profesionaliai dirbančios bibliotekos vardą, buvo mėgiama ir vertinama ir gyventojų, ir kurorto svečių.  O pastarųjų čia netrūkdavo. Ypač apsiskaitę, išsilavinę ir pasitempti skatinę poilsiautojai atvažiuodavo iš Sankt Peterburgo. Juos prisiminus reikėtų paminėti ir ne vieną dešimtmetį bibliotekoje dirbusią Mariją Džervienę, kurią Marcelė Jonuškienė į Birštoną pasikvietė iš Prienų. Stiprių ūkininkų duktė užaugo tremtyje, ten baigė mokyklą, todėl nenuostabu, kad rusų kalba jai tapo sava. Džiaugdavosi kurorto svečiai bibliotekos skaitytojai, radę rusiškai daug skaitančią ir noriai su jais bendraujančią darbuotoją.
1989-aisiais, baigusi savo darbinę veiklą, Marcelė linkėjo sėkmingo gyvenimo bibliotekai, joje dirbantiems bei čia besilankantiems žmonėms ir džiaugėsi, jog antraisiais namais tapusios bibliotekos vairą perduoda į geras ir patikimas Alinos Jaskūnienės rankas.
Tikiu, kad ne vien mane šildo ir stiprina buvusios vedėjos išmintis,  tikėjimas, jog visiems užtenka vietos po saule ir jos nuoširdus noras pasidžiaugti kitais. Neseniai išgirdusi japonų patarlę, kad gilios upės teka tyliai, garsiai šniokščia tik tos, kurios paviršiuje, pamaniau, jog tai – apie Marcelę Jonuškienę.
Kalbėdama apie „pamatines“ Birštono bibliotekos moteris negaliu nutylėti Zuzanos Volkovaitės, dirbančios vieną pačių svarbiausių ir atsakingiausių darbų – ji keturiasdešimt penkerius metus komplektuoja bibliotekos fondą. Mėgsta ir išmano savo profesiją. Nė viena kita darbuotoja nėra paėmusi į rankas kiekvienos bibliotekos knygos. Ne tik paėmusi, daug ir perskaičiusi, galinti patarti.
Kai galvoju apie savo tėvų kartą, negaliu atsistebėti, kiek daug jie žinojo, mokėjo ir be interneto, ir be  to „visažinio“ Google. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad suvoktum, jog ne su tavimi pasaulis prasidėjo, ir  kad toli nenueisi, nevertindamas kitų, gyvenusių prieš tave, savo meile, savo žiniomis ir savo tikėjimu tave auginusių.
Matyt, tą tiesą buvo gerai supratęs ir šviesios atminties Juozas Palionis, savo krašto žmonių gyvenimus skubėjęs sudėti į knygas, rėmęs jų leidybą. Tai jis 2007-ųjų gruody, dovanodamas pirmąją „Prienų krašto šviesuolių“ knygą, apgailestavo, kad liko neaprašytos „jo“ bibliotekininkės: Anelė Aleksonytė, Marcelė Jonuškienė ir Stasė Kašelionytė – mokydamasis Birštono vidurinėje mokykloje Juozas Palionis lankydavosi kurorto viešojoje bibliotekoje.
Tinkamesnės progos prisiminti Juozo Palionio bibliotekininkes nei tėvo darbų ir idėjų tęsėjo Seimo nario Andriaus Palionio Bibliotekų metams sumanytas projektas „Knygoje – mano gimtinė, knygoje mano šalis“ ir nesugalvosi.
Dėkui knygai ir knygą dalijančioms rankoms – ir išėję, ir išėjusiųjų nepamiršę, dar tebeskaitantys –  visi sugrįžtame prie knygos. Ji daug ko moko. Moko ir padėkoti.
Genovaitė Mačiūtė