Gavėnios laikas. Mūsų gyvenimas. Bendrumas.

Rimas Pilypaitis, Pakuonio parapijos klebonas

Ar yra mums visiems kažkas bendra, kuo visi gyventume? Gal ir filosofiškai skamba toks klausimas  ir gal visai neverta savo kasdienybėje apie tai galvoti ir kalbėti, ir gal gali atrodyti, kad niekada nebus mums visiems bendrumo ir kažko vienijančio. Tad toks mąstymas ir rašymas yra niekinis, tik kaip oro vaikymas ar ramybės drumstimas, kaip kokio šuns lojimas bevažiuojančiam traukiniui.
Galime gyventi be daugybės dalykų, nes nėra reikalo matyti daugiau,  nei kad matome pramerkę akis ryte  ar patogiai besėdėdami prieš televizorių, ar vaikščiodami Nemuno krantine, ar parduotuvėje, kur viskas yra ir taip aiškiai matoma, dovanai įbrukama mums, – „žmogau, tau nieko nereikia daryti, viską už tave padarysiu“. Ir tai mums labai patinka, nes nereikia jokių asmeninių pastangų, kad reikėtų rinktis, atrasti ir pasirinkti. Čia nelieka būtinumo atsakomybei, juk viską už mane kažkas padarys ir net „man turi, privalo padaryti“. Ir visame tame vėl – nereikia jokio bendrumo ir vienodumo paieškų. Tai jau yra labai toli nuo mūsų asmeniškumų ar įprasto ėmimo sau. Su tuo susiduriame visi ir visada. Kada? Tada, kai esame nuo nieko nepriklausomi ir nesukame sau galvos dėl nieko. Visiškai nieko… Kiti turi galvas sau nusisukti dėl mūsų ar tiesiog reikia jiems nusukti galvas, nes jie man nedavė  ir taip, ir to, kas man dabar reikalinga. Ir visi kiti yra kalti, kad taip dabar jaučiuosi, nes man negerai. O  man turėtų būti viskas taip, kad man būtų gerai – „koks čia gyvenimas, jei visi tokie…“ Visi kažkokie, tai reiškia – blogi, ne tokie kaip aš, tai reiškia – aš geras. Ir nėra reikalo ieškoti vienumo ar bendrumo su kitais, kitų vardan, nes visi esame kas sau.
Čia yra mūsų visų vienodumas.
Mes visi taip pamėgę galvoti ir pagal tai gyventi. Nauda ir patogumas sau, savo ar kitų kaina, yra didelis mūsų bendrumas, kuo gal jau įprantame gyventi. Mes visi turime šį tą bendro.
Apie vieną iš tų bendrumų ir norisi prabilti…
Ypač šiuo metu, kuomet gavėniškame laike ruošiamės velykiniam šventimui.
Tas bendrumas – tai mūsų žmogiškas sugedimas. Ir tai asmeniškai pripažinti visada bus vėl sunku, bus tas žingsnis savęs  link kaip kito atpažinimo. Labai skaudus žingsnis. Po šio žingsnio daug kas gali susijaukti, ir galima pajusti dar didesnį nerimą ar skausmą, nei kad skaitydami ar žiūrėdami šiandienines žinias ir naujienas laikraščiuose ar TV,  ar susitikę su kitu žmogumi. Tada iš vidaus mums prabyla puikybė. Ir ne save, o kitus tesinori vertinti – gerai ar blogai, susidaryti nuomonę kaip skiriančią sieną, prie jų prisirišti ar atsiriboti, ir visa tai dėl to, kad mane kiti taip pastebėjo arba manęs nepastebėjo taip, kaip kito.
Esam teisėjai šiandien. Štai mūsų visų bendrumas. Ir kasdien.
Būti teisėju mums visiems tinka ir patinka. Teisiame visus, nes mes vieninteliai galime tai daryti. Bent jau taip mums atrodo. Visus – tai reiškia, kad ne tik žmogų, visuomenę, vadovaujančius, gyvenimą, pasaulį, bet ir Dievą. Pastarąjį dažniausiai nuteisiame jau tada, kada norisi išsaugoti savo puikybę, save kaip teisėją  ar tiesiog, kai jau daugiau niekam negaliu įkąsti ir nerandu daugiau jokių pasiteisinimų. Tai tada Jis kaltas.
Pabandykime drąsiai atsisėsti į teisėjo kėdę  ar tiesiog sau pasakyti, kad aš teisėjas ir tai darau. Ir pabandykime teisti iš visos širdies. Nuteisti net myriop. Visus iš eilės. Ir patį Dievą. Ir pradėkim nuo pirmo šalia esančio žmogaus. Ir taip eikime toliau. Taip, turbūt prieisime galiausiai ir Dievą. Juk dažnas galvojam, kad Dievas yra kaltas dėl to, kas vyksta pasaulyje ir mūsų gyvenimuose, kad šiandien man bloga nuotaika ar kažkur pasaulyje cunamio banga pražudė daug žmonių, ar dėl to, kad Dievas leidžia teroristams žudyti nekaltus žmones, ar dėl to, kad Jis… nepasirodo ir nepadaro tvarkos, kad man būtų gera gyventi. Nuteiskime.
Aišku, čia pajuntame, kad ir mes visi ne šventi esame. Tuo pasiguodžiame, paguodžiame savo savimeilę… Taip, mylime ar norėtume save mylėti. Mylime sau artimiausius ir nenorime jų teisti, bet pabandykime. Ne tik nuteisti tą, kuris man labiausiai nepatinka, bet ir tą, kuris yra man artimiausias, kurį aš myliu. Ir kaip teisėjai pasirinkime bent vieną, kurį nuteisti myriop. Savo vaiką, tėtį ar mamą, vyrą, žmoną? Ką pasirinksime?
Sakau sau, kad negaliu jų nuteisti mirtimi… Nes jie man visi brangūs. Negaliu! Negaliu būti teisėjas. Nenoriu.
Čia turbūt ir vėl mes visi turime daug bendrumo.
Ir kas keisčiausia, kad taip sako sau ir pats Dievas, kurį dažnas suprantame ne tik kaip kaltą, bet ir kaip teisėją. Čia ir Jis lygiai taip sako tuos pačius žodžius: „negaliu jų nuteisti mirtimi… Nes jie man visi brangūs. Negaliu! Negaliu būti teisėjas. Nenoriu.“ Ir dar prideda: „…verčiau aš pats mirsiu už juos visus“. Kaip tėtis ar mama už savo vaikus piestu stojasi  ir save už juos norėtų aukoti, taip ir Dievas tiesiog prašyte prašosi, maldauja manęs, tavęs, mūsų visų, kad tik Jam būtų leista už visus Jam brangiausius būti nuteistam, ir net mirti.
Ir mes Jam leidžiame ir leisime… Nes mes teisėjai. Juk kažkas turi dėl visko prisiimti kaltę ir būti už tai nubaustas.
Tai didis mūsų visų bendrumas. Žmogiškas bendrumas, mūsų gyvenimas, kuriame „man turi, privalo padaryti“. Norėdami būti nepriklausomi nuo nieko, net bijodami sau pasakyti, kad esame teisėjai ir nuteisiame mirti kitą ar net patį Dievą, ieškome patogaus gyvenimo be žaizdų.
Didžiausia paguoda, it dovana, tai, kad tas ar Tas, kurį nuteisiame,  mūsų nekaltina. Tikrai, Jis pats vis meldžia, prašo, kad už mane, tave, visus būtų nulinčiuotas. Čia belieka vienas kitam paspausti ranką ir apkabinti vieni kitus, kad esame taip branginami ir saugomi, tokio rūpesčio apsupti, kaip kad mamos ar tėčio.
Tad ar yra mums visiems kažkas bendra, kuo visi gyventume?