Suvienijo graži kartų dermė

Jau dvyliktą kartą vasaros palydėtuves Šilavoto Davatkyne ženklina čia stovyklavusių dailininkų darbų paroda. Šiemet dailininkų plenerui buvo pasirinktas „Parafrazių“ pavadinimas.
Pasak parodą pristačiusios šventės vedėjos Aldonos Ruseckaitės, tokį pavadinimą parinko dabartinis plenero kuratorius Petras Lincevičius, pats savo darbams pasirinkęs atpasakojimų apie Davatkyną temą. Be to, ši paroda vėliau keliavo į Kauną ir dar plačiau paskleidė pasakojimus apie Davatkyną. Tą sakralią vietą, į kurią, plenero senbuvių teigimu, vis norisi sugrįžti, nes čia viskas tikra ir nuoširdu – ir gamta, ir žmonės.
Šiemet pirmą kartą plenero metu buvo vykdoma ir edukacinė programa. Petras Lincevičius tapybos paslaptimis dalinosi ir su vaikais, ir su suaugusiais. Pasak kuratoriaus, jų visų darbai įdomūs ir visiems jiems, ypač vaikams, jis linkėtų nesustoti tapyti. Beje, ir patys jauniausi plenero dalyviai prisipažino, kad Davatkyne buvo įdomu ir labai patiko. Ne vienas žadėjo kitąmet atsivesti ir mamas.
Taigi dar neišsiskirsčius, jau mezgėsi planai kitai vasarai ir būsimiems susitikimams – gražiai dvasios klajoklių, taip save vadina plenero dalyviai, šventei.
Ramutė Šimukauskaitė
Onutės Valkauskienės nuotraukos

Plenero paroda „Parko galerijoje“ Kaune

Kas galėjo pagalvoti, kad prieš gerą šimtmetį nuošaliai Šilavoto kaimo pastatytuose davatkėlių nameliuose kurs menininkai, skleisis ne tik dvasingumo, bet ir kūrybinė aura. O čia atvykstantys turistai stebėsis vietos istorija bei pamaldžių moterų asketišku ir pašvęstu gyvenimu Dievui, taip pat – Šilavoto parapijos žmonėms.
Šiandieną Šilavoto „Davatkyne“ vykstantys plenerai tapo Lietuvos meno lauko reiškiniu. Šiemet vyko jau dvyliktasis menininkų pleneras, kurio darbų paroda rugpjūčio 27 d. atidaryta „Parko galerijoje“ (Vilniaus g. 35, Kaunas). Parodoje eksponuojami visų plenero, pavadinto „Parafrazės“, dalyvių darbai. Jame dalyvavo tautodailininkė Rimantė Butkuvė, grafikas Romualdas Čarna, tapanti žurnalistė Vilija Čiapaitė, skulptorius Sigitas Straigis, fotomenininkas Remigijus Treigys, tapytojai Aušra Andziulytė, Alfonsas Vilpišauskas, Akvilė Poškutė, Eimutis Markūnas, Gintarė Marčiulynaitė, Petras Lincevičius. Sukurtuose darbuose atsispindėjo Šilavoto apylinkių kalvos ir tolumos, „Davatkyno“ aplinkos motyvai.
Atidarymo metu parodą pristatė galerijos šeimininkės bei plenero kuratorius P. Lincevičius. Menotyrininkė Neringa Kriščiūnaitė džiaugėsi, kad galėjo pati dalyvauti plenero uždarymo renginyje Šilavote, pamatyti būtent ten eksponuotus darbus, pajusti, kaip aplinka ir darbai papildo vienas kitą.
Parodos atidarymo metu „Parko galerijos“ lankytojai bendravo su menininkais, vaišinosi lauktuvėmis iš Šilavoto. Viena iš parodos lankytojų stebėjosi, kodėl menininkai nevaizduoja davatkėlių bendruomenę atspindinčių sakraliųjų daiktų, kurie yra „Davatkyne“. Kiekvienas menininkas tam turėjo savo atsakymą: A. Andziulytė sakė, „Vilpišauskas tiek pritapęs šios vietos gamtos, namelių, kad nesinori lipti jam ant kulnų“, todėl ji tapo tai, kas supa šia erdvę – Šilavoto peizažą. A. Poškutė atskleidė, kad ji tapanti tai, kas ją įkvepia plenere – istorinė aplinka. Grafikos darbus kuriantis R. Čarna, prisipažino, kad per plenerą nesukūrė nė vieno darbo, nes tai yra gana ilgas procesas – sukurti vieną lino raižinį – trunka mėnesį laiko. Tačiau pažadėjo, jog vienas darbas netrukus bus sukurtas, jame atsispindės „Davatkyne“ juntama aura. Menininkas, svarstydamas, kodėl darbuose nevaizduojami sakraliniai objektai, citavo dailininką Pablą Pikasą: „Aš tapau ne tai, ką matau, aš tapau tai, ką mąstau“. Ši frazė išties atspindi dvyliktojo plenero metu sukurtus darbus. Juose vaizduojami praeities ir šiandienos objektai, peizažai, atskiri gamtos elementai, atskleidžiantys tai, ką jaučia menininkas, ką jis fiksuoja aplinkoje, kokią nuotaiką, jausmus perteikia savo kūriniu.
Viktorija Lincevičiūtė