Jiems plazda Vasario 16 -osios vėliavos

Per Vasario 16 -ąją mes susiejame save su visa lietuvių tautos istorija, su pagrindine jos darbų ir žygių idėja, žvelgiame į jos praeitį kaip sąmoningi jos paveldėtojai, tampame atsakingi už savo valstybingumo likimą. /Justinas  Marcinkevičius/

Birštono viešoji biblioteka Vasario 16-ąją pasitinka su nauja literatūros paroda „Tėvynė Lietuva jiems kelią nušvietė“. Parodą skiriame Lietuvos patriotų, birštoniškių Povilo Buzo 95-osioms, Arvydo Vilkaičio 85-osioms, Jono Žičkaus 90-osioms gimimo metinėms.

Visą savo gyvenimą jie atkakliai kurstė tautos orumo ir laisvės idėją – Lietuvos Valstybės Nepriklausomybė buvo jų gyvenimo tikslas ir prasmė. Bibliotekoje saugomas šių garbingų žmonių atminimas. Ne tik jų sukaktuviniais metais siūlome skaityti Arvydo Vilkaičio, Jono Žičkaus atsiminimų knygas, bet kada galima susipažinti ir su Povilo Buzo asmeninio archyvo dokumentais. Žinias apie šiuos Lietuvos patriotus skleidžiame ir bibliotekos interneto svetainėje.

Povilas Buzas

(1919 01 03 – 2012 01 13)

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjas, partizanas, politinis kalinys Povilas Buzas gimė ir augo Prienų rajone Bačkininkų kaime dešimties vaikų ūkininkų šeimoje.

Pokario metais, būdamas 26-erių, išėjo pas partizanus, tapo Tauro apygardos „Ge­ležinio vilko“ rinktinės kovotoju, slapyvar­džiu „Žvejas“. 1946-aisiais partizanai buvo su­sekti ir išduoti. Stribams užpuolus bunkerį, trys partizanai buvo nužudyti, o Povilas – sun­kiai sužeistas, bet liko gyvas. Atlaikė tar­dy­mus, baisius kankinimus, buvo nuteistas de­šimčiai metų kalėti. Sibire išbuvo vienuolika metų. Kentėjo Intos lagerių košmarus, dirbo anglies kasyklose. Nepalūžo.

Į Lietuvą Povilas Buzas grįžo 1958 metais, vedė, užaugino du sūnus. Žmona Onutė bu­vo bendramintė, pritarė jo veiklai. Kelerius metus šeima gyveno Jiezne, paskui įsikūrė B­irštone. Buzai bendravo su kunigais ir pa­sauliečiais, besipriešinančiais ateizmo pro­pagandai, tautinių ir dvasinių vertybių grio­vimui. Kai buvo uždrausta vaikų katekizacija baž­nyčiose, Prienų bažnyčioje dirbantis ku­nigas Juozas Zdebskis vis tiek vaikus mokė tikėjimo tiesų. 1971 metais už tai jis buvo suim­­tas ir teisiamas. Aktyvūs Prienų para­pi­jiečiai surinko 17 tūkstančių parašų, ginančių teisę kunigui mokyti vaikus katekizmo. Pa­rašus į Maskvą vežė Povilas Buzas, Antanas Grinkevičius bei Leokadija Miškinienė. Tai nepakeitė sprendimo nuteisti kunigą metams kalėjimo, bet taip buvo išsakyta žmonių valia.

1972 metais pasirodė pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, vėliau „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos ke­lias“, buvo dauginamos A. Maceinos, kun. J. Šal­čiaus knygos. Nuo 1976 metų Povilo Buzo namo pusrūsyje inžinierius Vytautas Vai­čiūnas (dabar kunigas) pastatė kopija­vimo aparatą, parodė, kaip juo naudotis, ir Po­vilas pradėjo dauginti draudžiamus lei­dinius. Padaugintus numerius paimdavo Kai­šiadorių Katedros vargonininkas Anastazas Janulis ir juos platindavo. Povilo padauginti leidiniai patekdavo į Prienus, jų gaudavo ir birštoniečiai.

1980 m. sausio mėnesį Buzų namuose bu­vo atlikta krata. Paimtas kopijavimo apa­ratas, seleno plokštės, popierius. Taip pat su­sektas ir suimtas A. Janulis. Abu nuteisti už nelegalų spaudos platinimą: P. Buzas – 1,5 metų, A. Janulis – 3,5 metų griežto režimo lagerio. Povilas kalėjo Permės lageryje.

Tautinio atgimimo metais Povilas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, kartu su bend­ra­minčiais daug nuveikė įamžinant partizanų kovos ir žūties vietas Birštono ir Prienų apy­linkėse, pats sodino ir prižiūrėjo gėles prie pa­minklo partizanams Birštone.

Povilas Buzas buvo Tėvynės Sąjungos-Lie­tuvos Krikščionių demokratų partijos na­rys. Dalyvavo visuomeninių organizacijų veik­loje: buvo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“, Lietuvos politinių kalinių ir trem­tinių sąjungos, Šaulių sąjungos, taip pat svei­kuolių klubo „Šilagėlė“ garbės narys.

P. Buzas apdovanotas Vyčio Kryžiaus or­dinu, Karininko Kryžiumi, Kariuomenės kū­rėjų savanorių ir Sausio 13 -osios atminimo medaliais.

Visą gyvenimą Povilas Buzas išliko kuklus žmogus. Vasario 16-osios minėjimuose jis nie­kada nesakydavo kalbų, bet žvelgdami į jį, vilkintį šaulio uniforma, taip tikusia šiam oriam ir gražiam žmogui, jautėm jam didžiulę pagarbą ir begalinį ilgesį tikrumo – kai Tė­vy­nės idėjos bei vyriškos atsakomybės už savo žemę ir namus vedami žuvo Lietuvos parti­zanai, kai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kro­nikos“ redaktorius Sigitas Tamkevičius ne­abe­jojo, jog ir suėmus, įkalinus, pradėtą dar­bą tęs bendražygiai.

 Jonas Žičkus

 (1924 12 27 – 2007 06 05)

 

Kęstučio apygardos partizanas, politinis kalinys, knygos „Nueitas kelias‘ autorius  Jo­nas Žičkus gimė Tauragės apskrityje, Skaud­vilės valsčiuje, Norkiškės kaime. Mokėsi Norkiškės pradinėje mokykloje ir Skaudvilės gimnazijoje.

1944 m. J. Žičkus įstojo į Lietuvos laisvės armiją. 1945 m. kartu su savo bendraklasiais įkūrė pogrindinę moksleivių organizaciją, užmezgė ryšius su Skaudvilės apylinkėse, Vi­duklės miškuose veikusiu Saturno partizanų būriu, teikė jiems visokeriopą pagalbą. 1945-ųjų kovą jis tapo Lydžio rinktinės Saturno būrio partizanu, slapyvardžiu Daktaras. 1947 m. gegužę grįžo į Skaudvilę tikėdamasis gauti fiktyvius dokumentus. Čia pat buvo areš­tuo­tas ir nuteistas 25 metams ir 5 metams be tei­sių. Bausmę atliko Pečioros ir Intos lageriuose.

Lageryje su tautiečiais – kunigu K. Vasi­liausku, J. Kudžma, L. Matuzevičiumi, K. Ba­niu, P. Medeiša,  J. Mociumi ir kitais –  susitel­kė į kultūrinį būrelį. 1953 m., atslūgus lagerio režimui, nuteistieji rašė eilėraščius, dainas. Jo­nas rinko, grupavo lagerių poetų kūrinius. Taip „gimė“ jo ranka perrašyti rinkiniai „Vei­du į Tėvynę“, „Saulėtekio link“ – net penki politinių kalinių poezijos sąvadai. 1954 m. kartu su J. Raulynaičiu ranka perrašė „Bena­mių“ poezijos rinkinį.

1957 m. Jonas Žičkus grįžo į Lietuvą. Po įvairių sunkumų  įsidarbino Lentvario kilimų fabrike. 1958 m. balandžio 28 d. buvo vėl areš­tuotas ir už antisovietinę bei naciona­listinę veiklą antrą kartą nubaustas 7 metams lagerio. Kalėjo Mordovijos specialiajame lageryje.

1965 m. J. Žičkus grįžo į Tėvynę. Apsi­gyveno Birštone. Sukūrė šeimą. Atgimimo metais Jonas Žičkus aktyviai dalyvavo Są­jūdžio veikloje, buvo Lietuvos politinių ka­linių ir tremtinių bendrijos Birštono skyriaus pirmininkas. 1999-aisiais išleido atsiminimų knygą „Nueitas kelias“. Joje jis rašo ir apie gyvenimą Birštone: „… jis {Birštonas] visais metų laikais gražus, ramus, bet ypač puikus pavasarį ir vasarą, kai Nemuno šlaituose sužydi žibutės ir ievos, miestelis pasidabina kaš­tonų žvakėmis, margaspalviais žiedais. Mano darbas mineralinio vandens įmonėje ne­len­g­vas, nemažai atimdavo jėgų, bet gra­žioje ir malonioje gamtoje poilsio dienomis atsigaudavau. Žinojau, kad KGB mane aky­lai stebi, todėl darbovietėje ir su kitais mažai pažįstamais žmonėmis stengiausi būti ne­išmanėliu, nekritikavau sovietinės valdžios ir „išmintingosios“ komunistų partijos. Atvirai kalbėjausi su girininku Arvydu Vilkaičiu, jo žmona mokytoja Elena, jos seserimi Stase Skripskyte, klebonu Marijonu Petkevičium ir dar vienu kitu. Kunigas M. Petkevičius ma­nimi pasitikėjo, mudviejų pokalbiai buvo atviri ir nuoširdūs, jis duodavo man paskaityti sovietinės cenzūros uždraustus A. Solženi­cyno ir kitų autorių kūrinius.“

 Arvydas Vilkaitis

(1929 01 15 – 1997 02 11)

Arvydas Vilkaitis gimė  Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus šeimoje. 1941 m. birželyje kartu su tėvais buvo ištremtas į Si­birą, pateko į baisiausią vietą Jakutijoje prie Lap­tevų jūros – Trofimovską. 1943 -iaisiais mi­rė tėvas, o po penkerių metų  – ir motina. Arvydas, sunkiai dirbdamas ir rūpindamasis jaunesne sesute Audinge, atkakliai siekė mokslo. Su pagyrimu baigė vakarinę mokyklą ir miškininkystės technikumą, mokėsi Uralo miškų institute. Grįžęs į Lietuvą A. Vilkaitis studijavo Lietuvos Žemės ūkio akademijos Miš­kų fakultete, tris dešimtmečius jis dirbo Birštono girininku.

Ir darbe, ir šeimoje Arvydas Vilkaitis bu­vo pareigingas, sąžiningas ir  padorus žmo­gus. Savo gyvenimu jis pelnė visų jį pažino­jusiųjų meilę ir pagarbą. Ilgametis Birštono girininkas rašė: „1941-ųjų birželį mane su tė­vais ir seserim ištrėmė iš Lietuvos. Tuomet sesuo buvo aštuonerių, aš – dvylikos. Tėvai bu­vo dėstytojai, be to, tėvas šešerius metus va­dovavo Žemės ūkio akademijai. Abu mirė Rytų Sibire, Jakutijoje. Mudu su seserimi išlikome. Dirbom. Vėliau dar ir mokėmės.

Grįžau Lietuvon po penkiolikos metų. Tas laikotarpis iš atminties neišblunka. Ėmiau kai ką užrašinėti, tikėdamasis, gal pa­likuonys pasmalsaus, kaip Lietuvos žmonių gyventa ne Lietuvoje. Tai – pasakojimai ir vaiz­dai iš tremtinių gyvenimo. Kai pradėjau rašyti, nuo įvykių buvo praėję dvidešimt ir dau­giau metų. Taigi, nesugebu likti apybrai­žiškai tikslus, todėl daugumos veikiančių asmenų pavardės ir vardai pakeisti. Juk svar­biausia, kad tai buvo“.

Siūlome skaityti Arvydo Vilkaičio atsi­minimų knygas „Tremtinio dalia“ ir „Gy­vensim“.

Povilo Buzo, Arvydo Vilkaičio, Jono Žičkaus ir jų bendražygių gyvenimai teikia stiprybės, vilties ir primena, jog už savo Tėvynę ir valstybę esame atsakingi patys. Su Lietuva širdyse gyvenkim, tegul  Vasario 16 -osios vėliavos plazda garbingiausių mūsų tautos žmonių atminimui!

 

Genovaitė Mačiūtė

Birštono viešosios bibliotekos bibliografė