„Aš nepatyriau nesėkmės. Aš tik radau 10000 būdų, kurie neveikia“

„Nežinau, kas man darosi pastaruoju metu: mintys drumsčiasi, nebeįstengiu susikaupti darbui, viską, ką matau ar girdžiu, man daro tokį menką įspūdį, kad atrodo, jog visai nebeturiu nuovokos… viskas „nervuoja“.
Bejėgiškumas… tokioje būsenoje atrodo, kad negalime nieko padaryti, nieko pakeisti nei savyje, nei aplink save. Kas sukelia tokį jausmą? Situacijų būna įvairių: vienos – gali būti susijusios su nuovargiu, kai pabosta vėl ir vėl atlikti kasdieninio gyvenimo veiksmus. Kitos – dramatiškos, kai matome artimo žmogaus kančią ir negalime jos palengvinti, prarandame viltį arba susiduriame su neteisybe…
Bejėgiškumo jausmas – neišvengiamai skausminga patirtis, nes sužadina troškimą padėti kitiems ir padaryti pasaulį teisingesnį. Vokiečių filosofas F.Nietzsche rašė: „Galios padidėjimas teikia malonumo. O jausmas, kad neįstengsi atsilaikyti, nepajėgi dominuoti, kelia skausmą.“ Kiekvienas iš mūsų turime ir tam tikrų galių, ir tam tikrų ribotumų. Ir reaguojame į juos kiekvienas skirtingai: vieni susitelkiame į savo stiprybes ir siekiame tikslų, kiti koncentruojamės į savo trūkumus, nuleidžiame rankas ir galvojame, kad esame bejėgiai ką nors pakeisti savo gyvenime. Dauguma mūsų pripažįstame, kad yra dalykų, kurių padaryti negalime. Tikėtina, kad ne kiekvienas gali iššokti su parašiutu ar įkopti į aukštą kalną, bet kitiems ir elementarūs dalykai, kaip gauti gerą darbą, sukurti šeimą, išmokti kalbą ar tiesiog tapti laimingam, atrodo nepasiekiami ir jie pradeda tuo nepasiekiamumu tikėti.
Tačiau bejėgiškumo potyris ne tik skausmingas, bet ir pavojingas. Psichologai daug tyrinėjo šį jausmą ir nustatė, kad žmonėms, kuriems teko patirti vieną nesėkmę po kitos, sunkiau sekėsi susidoroti su paprastomis užduotimis. Pasikartojančios nesėkmės „išmokė“, kad stengtis neverta. Vadinasi, susidūrus su gyvenimo kliūtimis, bejėgiškumo jausmas virsta bejėgišku elgesiu bei rezignacija (visiškas nuolankumas ir pasidavimas likimui) ir tampa pavojingas. Tikėjimas savimi yra labai svarbus ginklas. Dar A.Diuma yra pasakęs „Žmogus, kuris abejoja savimi, prilygsta žmogui, įstojusiam į savo priešų gretas ir pakėlusiam prieš save savo paties ginklą. Jis lemia pralaimėjimą, nes pirmasis patiki juo“.
Todėl, kad bejėgiškumo jausmas netaptų nuolatinis, labai svarbu suvokti ir patikėti, kad šis jausmas yra laikinas. Kaip tai suvokti ir įveikti? Pakeisti mąstymą? Ar pasakydami sau „niekada“, iš anksto neužprogramuojame nesėkmės? Kai sakote „niekada“, stabdykite save ir paklauskite: „o kur įrodymai“? Iš tikrųjų, tai tik jūsų prielaida, kad nepasiseks. Beje, nesėkmė yra tik tada, jei iš jos nepasimokoma. Prisiminkime garsiąją išradėjo T.Edisono frazę „Aš nepatyriau nesėkmės. Aš tik radau 10000 būdų, kurie neveikia“. Gyvenimo patirtys tik patvirtina, kad pastangos, ryžtas ir atkaklumas padeda. Svarbiausia neskubėti ir palaukti, kol nurims įsiaudrinusios emocijos ir mintys. Tada priimti šį jausmą, suvokti jo įtaką, ištyrinėti jo atsiradimo priežastis.
Priimti ir susitaikyti su mane apėmusiu jausmu, tai nereiškia pasiduoti. Mūsų troškimai, kad viskas būtų tobula, dažnai mus kausto, užuot vedę į priekį. Gal mūsų įsivaizduojami idealai neįmanomi ir todėl kartais mes užkertame kelią bet kuriems veiksmams? Gal geriau sumažinti ambicijas ir nenumoti ranka į mažus veiksmus? Taip, „baimės akys didelės“, tačiau gal verta pažvelgti baimei į akis ir pamatyti, koks esi stiprus. Padėti sau, kai kartais norisi suabejoti ir viltis bei tikėjimas atrodo „sprūsta iš rankų“.
Bejėgiškumo grėsmė – neviltis, o išeitis – viltis ir veikimas. Žinoma, vildamiesi tam tikra prasme pripažįstame savo momentinį silpnumą, nes tikimės tik to, ką galime padaryti patys. Tačiau viltis, kai kliaujamės ir kitais, nėra absurdiška: gyvenimas dažnai ateina mums į pagalbą. Tik nereikia laukti tos pagalbos sudėjus rankas…
Paruošė Romualda Bartulienė
Šaltinis: CH. Andre Vidinis gyvenimas.