Stanislava JURKUTĖ

(1920–2020)

Stanislava Jurkutė gimė 1920 m. gruodžio 24 dieną Kretingos aps., Skuodo vls., Būdvietės kaime, šešiolikos vaikų šeimoje. Ji buvo 15-tas vaikas. Augo tikinčiųjų šeimoje, abu jos tėveliai sulaukę garbaus amžiaus įstojo į Tretininkus. Baigusi pradžios mokyklą tęsė mokslus Skuodo gimnazijoje. Stanislava augo tyli, rami, drovi. Turėjo labai gerą muzikinę klausą, suaugusi išmoko groti kanklėmis, vargonais ir gitara. 1938 m. rugsėjo 1-ąją įstojo į Panevėžio Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną. Po noviciato gavo vienuolišką vardą – Serafija. Stanislavos užrašuose pažymėta, kad antrais naujokyno metais Kaune lankė dvimetę Šv. Vincento Pauliaus ikimokyklinę studiją. Baigusi dirbo vaikų darželiuose: Panevėžyje, Girėnuose, Vilniuje (3 metus), Palangoje (4 metus), Radviliškyje (4 metus).
1940 m. sovietinei valdžiai okupavus Lietuvą, buvo nacionalizuoti vienuolijai priklausantys pastatai, seserys išvarytos iš nuosavų namų, atleistos iš įstaigų. Stanislava pasakojo, kad, užėjus „pirmiesiems rusams“, vienuolėms buvo įsakyta palikti vienuolyną. Tuo metu Stanislava jau buvo atbuvusi noviciatą. Kai užėjo „antrieji rusai“, Stanislava buvo Panevėžio vienuolyne. Tuo metu ji jau buvo po Amžinųjų įžadų. Motinėlė Stanislavą išsiuntė į Vilnių, kur ji dirbo darželyje auklėtoja. Po kiek laiko Stanislava atvažiavo į Radviliškį, kur susipažino su mons. J. Užupiu. Jame atradusi giminišką sielą, trokšdama globos ir tuo pačiu norėdama jį palaikyti ir jam padėti sudėtingu sovietiniu laikotarpiu eiti dvasininko pareigas, sutiko rūpintis buitimi. Ji ne tik buvo klebonijos šeimininkė (virėja, skalbėja, siuvėja, patalpų tvarkytoja, klientų priėmėja), bet tvarkė bažnyčią ir šventorių, augino gėles ir jomis puošdavo altorių, grojo vargonais, esant reikalui, atlikdavo ir šv. Mišių patarnautojos bei zakristijono pareigas. Iš Radviliškio likimas lėmė išvykti į Žalpius, po to – Gižai, Gelgaudiškis, Ūdrija, Gudeliai, nuo 1976 m. – Prienai.
Monsinjoras Juozapas Užupis apie Serafiją rašė: „Žmogaus gyvenimo istorija prasideda jam gimus; žmogaus gyvenimo pabaiga – mirtis, tada jo laukia Dievo teismas. O visas žmogaus gyvenimas lieka Dievo ir žmonių įvertinimui.“ Dvasininkas pažymėjo, kad sesuo Serafija „mokėjo dėkoti Dievui ir žmonėms už visas gyvenimo dovanas; su vaikišku nuoširdumu priimti viską, ką gražaus gyvenime patyrė ir matė; su kantrumu priimti negeroves, nes per pedagoginį darbą teko įrodyti ištikimybę Viešpačiui… Dievo Apvaizda leido pabaigti pedagoginę veiklą ir šiandien dėkoti Dievui už visas Jo malones žemės kelionėje.“ Monsinjoras Juozapas Užupis taip apibūdino vienuolę Serafiją: „Turėjo iškalbos dovaną, literatūrinių gabumų, gerą atmintį, keliais žodžiais nusakydavo reikalo esmę ir tikslus, nepaskendo buitiniuose rūpesčiuose, geru žvilgsniu sugebėdavo nuginkluoti ir pyktį, ir neapykantą, ir skausmą; ji žmones patraukdavo savo ramumu, širdies gerumu, visur atrasdavo grožį.“
Norėtųsi baigti monsinjoro Juozapo Užupio žodžiais: „Žmogus dirba, miega, valgo ir kalbasi… Žmogus džiaugiasi ir svajoja, liūdi, kančioje suklupęs dejuoja, o kada neišgirsime ir neištarsime žodžio, to nežinome. Būkime pasiruošę.“

Padėka
Nežinomi Viešpaties keliai… Kūčių vakarą atšventusi 100 metų sukaktį, gruodžio 31-ąją mūsų Teta, Stanislava Jurkutė, iškeliavo į Dievo namus…
Nuoširdžiai dėkojame visiems užjautusiems, budėjusiems prie Velionės, dalyvavusiems Mišiose.
Už visokeriopą pagalbą ypač dėkojame Alytaus šv. Angelų Sargų parapijos dekanui, g. kan. Arūnui Užupiui, Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios klebonui Vaidotui Labašauskui bei vikarui Valdemarui Mačiui, svečiams kunigams, aukojusiems iškilmingas Mišias laidotuvių išvakarėse ir laidotuvių rytą. Tariame nuoširdžiai ačiū Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seselėms už rūpestį ir amžinosios vietos parengimą Kauno Romainių kapinėse.
Dukterėčios – Vitalija, Dalija, Jovita, Silvija Niūniavaitės