Nuo seno mylėjo spausdintą žodį…

2017 m. duomenimis, kaimiškose vietovėse bei nedideliuose miesteliuose kultūros produktai ir paslaugos aktyviai buvo vartojamos beveik dvigubai mažiau nei didmiesčiuose. Nepaisant to, jog jau ilgą laiką kalbama apie regionų gaivinimo planą, kultūros paslaugų prieinamumas ir pasiūla nedideliuose miesteliuose vis dar kelia diskusijų. Mat, naujakuriai ramybe alsuojantį užmiestį neretai renkasi, kaip miegamąjį rajoną, o kultūros produktų bei paslaugų ieško didmiesčiuose. Su panašia situacija susiduria ir Prienų rajonas.

Lietuvos kultūros politikos strategijoje „Kultūra 2030“ teigiama, jog „šiuo metu bibliotekų paslaugos yra vienintelės kultūros paslaugos, kurias aktyviau vartoja vidutinio dydžio ir mažose vietovėse nei didesniuose miestuose“. Kaip rašoma kultūros politikos strategijoje, šį skirtumą nulemia tai, kad bibliotekų sistema, kaip tankiausias kultūros ir informacijos įstaigų tinklas Lietuvoje, yra arčiausiai šalies gyventojų ir tenkina įvairius jų poreikius.
Nuo seno kaimiškose vietovėse biblioteka buvo laikoma bene svarbiausiu kultūriniu židiniu. Anot Pakuonyje dirbančios bibliotekininkės Marytės Žaromskienės, būtent tokiuose nedideliuose miesteliuose, kaip Pakuonis, kuriuose, priešingai nei didmiesčiuose, nėra didelio kultūrinio šurmulio, bibliotekų reikšmė – dar akivaizdesnė. Be tradicinės, pamatinės funkcijos – knygų skolinimo – čia taip pat organizuojami literatūriniai renginiai-susitikimai su rašytojais, rengiamos įvairios parodos. „Be to, dabar biblioteka kompiuterizuota, lankytojai turi laisvą prieigą ir gali naudotis visomis technologinėmis paslaugomis. Šiuo metu dalyvaujame ir projekte „Prisijungusi Lietuva“, todėl žmonės čia užsuka ir mokytis kompiuterinio raštingumo. Dar yra norinčiųjų tiesiog pabendrauti. Užėjusios ir socialinio gyvenimo pasiilgusios lankytojos neretai sako: „Kurgi mums daugiau eiti? Pora parduotuvių, bažnyčia, kapinės ir viskas. Pašto jau nebėra. Lieka biblioteka…“, – bibliotekos reikšmę pakuoniškių kultūriniame ir socialiniame gyvenime akcentuoja M. Žaromskienė.
Ilgametė Pakuonio bibliotekos darbuotoja atkreipia dėmesį, jog, keičiantis laikmečiams, spartėjant gyvenimo ritmui, visuomenė visame kame pradeda ieškoti universalumo, bibliotekose taip pat. „Žinoma, tai yra suprantama, nes tai atitinka šio laikmečio dvasią… Tačiau man asmeniškai prie širdies „Metų“ mėnraščio vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus žodžiai: „Būtų gerai, kad bent jau pagrindiniai bibliotekos uždaviniai ateity nebūtų visuotinai suvokiami kaip galimybė užsiimti viskuo, išskyrus skaitymą“, – sako M. Žaromskienė.
Visgi vieno iš pagrindinių miestelio kultūrinių židinių puoselėtoja džiaugiasi, jog į Pakuonio biblioteką užsuka žmonės, kuriems, kaip ji pati sako, biblioteka regisi kaip tylus knygų sodas, kur tarytum gėlės auga pačios įvairiausios istorijos. „Džiugu, jog žmonės vis dar ieško knygų, ypač naujovių. Jų išleidžiama tiek daug, kad visų tikrai nesusipirksi, o ir nėra tokio reikalo… Kai kurioms knygoms netgi susidaro didesnė paklausa, žmonės jomis domisi, nes apie jas sužino iš interneto ir kitų šaltinių. Per daug metų jau pažinau savo skaitytojus ir žinau jų literatūrinį skonį, todėl rekomenduoju vieną ar kitą knygą. Vėliau būna malonu išgirsti jų vertinimus ir nuomones“, – sako bibliotekos šeimininkė.
Šio miestelio gyventojai nuo seno mylėjo spausdintą žodį, o Pakuonio bibliotekos užuomazgos prasidėjo dar spaudos draudimo laikotarpiu. Vėliau miestelyje veikė daug mažų organizacijų, turėjusių tikrus knygų lobynus, nes, kaip žinoma, kone prieš šimtą metų knyga buvo tikra vertybė, o tuometinė Šaulių organizacija (veikusi 1932 m.) jų turėjo apie 600. Pokario metais Pakuonio krašte savo bibliotekas turėjo ir aplinkiniai dvarai.
Dabar į šį kultūrinį židinį užsuka ne tik literatūros, bet ir kitų meno krypčių mylėtojai ar tiesiog kultūros ir tikro ryšio pasiilgę žmonės. Paklausta, kuo dar Pakuonio biblioteka prisideda prie kultūros puoselėjimo miestelyje, M.Žaromskienė teigia, jog per 12 metų, kai knygų tvirtovė įsikūrė naujose patalpose, čia nuolat organizuojami įvairūs, skirtingus visuomenės poreikius ir skonius atliepiantys renginiai: tapybos darbų, meninės fotografijos parodos, susitikimai su tokiais žymiais žmonėmis, kaip prof. Kostas Dereškevičius, ir kt. „Literatūra ir menas visuomet juk žengė koja kojon. Šiemet, Lietuvai minint Tautodailės metus, daug dėmesio skyrėme vietiniams tautodailininkams. Prie užsiėmimų bibliotekoje prisijungė ir Pakuonio pagrindinės mokyklos dailės mokytojas, kuris su savo mokiniais čia organizuodavo pamokas. Buvę atvejų, kai parodos autorius aktyvesniam mokiniui padovanoja kurį nors iš savo darbų. Galbūt Pakuonyje buvome savotiški šios veiklos pionieriai – dabar jau šiuo pavyzdžiu parodų geografija išsiplėtė ir po rajoną. Pastaruoju metu parodas ir kitus renginius organizuojame kartu su Pakuonio laisvalaikio renginių organizatore Renata Žibiene“, – pasakoja bibliotekininkė.
2020 metais pasaulį ištikusi koronaviruso pandemija paveikė ir kultūros prieinamumą, ypač kaimiškose vietovėse, kuriose, priešingai nei didmiesčiuose, nebuvo organizuojami kultūriniai pasirodymai, kuriuos gyventojai galėjo stebėti tiesiog pro daugiabučio langą. Sulėtėjus gyvenimo tempui, žmonės dar labiau įvertino bibliotekų svarbą. „Be abejo, pandemija pakeitė knygų prieinamumą. Buvo truputį sąmyšio, kaip ir visur kitur. Kai lankymasis buvo apribotas ir netgi visai uždraustas, teko ir atostogomis pasinaudoti, tačiau jų metu vis tiek sulaukdavau knygų mylėtojų skambučių. Atsilaisvinus griežtiems suvaržymams, pastebėjau savotišką skaitytojų bumą. Apsilankė netgi tie, kuriems anksčiau ši vieta, regis, nerūpėjo. Dėl suprantamų priežasčių patapę sėslesni, atsisakę galbūt įprastinių kelionių, žmonės pajuto skaitymo teikiamą malonumą ir atsigręžė į knygą. Pastarųjų, beje, biblioteka gauna išties nemažai, yra iš ko rinktis įvairiausių literatūrinių skonių žmonėms. Tereikia norėti tuo pasinaudoti“, – pastebi M. Žaromskienė.
Rimantė Jančauskaitė