Gerais norais grįstas marmalas

Viešajame Lenkijos gyvenime yra toksai šarmingas personažas – Jerzy’is Urban’as (gimęs Urbacho pavarde 1933 m. Lodzės žydų šeimoje), satyrinio savaitraščio „Nie“ (liet. „Ne“) leidėjas, skiltininkas, rašytojas, kai kada save vadinantis žurnalistu. Iškilo jis paskutinįjį komunistinės Lenkijos dešimtmetį, kada buvo karinę padėtį įvedusios komunistinės Lenkijos vyriausybės spaudos sekretorius. Dėl to didelės dalies žmonių nemėgstamas, net nekenčiamas, vadintas net „karinės padėties Goebelsu“. Tačiau pripažįstant, kad diedas turintis šarmo (jo autobiografinė knyga pavadinta „Jajakobily“, kurios pavadinimą galėtume versti dvejopai – „aš, kaip buvęs“ arba „kumelės kiaušiai“). Savo leidyklą ir savaitraštį „Nie“ jis įkūrė netrukus, kada 1989 m. rinkimuose į Senatą laimėjo „Solidarumo“ judėjimas ir sudarė pirmąją pokario Lenkijoje nekomunistinę premjero Tadeuszo Mazowieckio (1927-2013) vyriausybę, o judėjimo lyderis Lechas Walęsa tapo šalies prezidentu.
Tuo metu „Nie“ buvo veik klestintis savo populiarumo viršūnėje leidinys, kurio viena populiariausių pirmojo puslapio rubrikų buvo „Pan prezydent powiedzial“ (liet. „ponas prezidentas pasakė“), kurioje buvo išskiriami šiaip jau gana šnekaus Lecho Walęsos kalbos bei minčių perlai. Vėliau ši rubrika virto net atskirais citatų leidiniais, kuriuos p. Urbano leidykla „Urma“ šiandien tebesiūlo įsigyti po apytikriai 8 zlotus (2 eurus).
Urbaną man netikėtai priminė praėjusios savaitės įvykis, kada prezidentienė Diana Nausėdienė ekonomikos konferencijoje rėžė neilgą kalbą, dalis auditorijos beigi žiniasklaidos joje išgirdo kontroversišką teiginį apie tai, kad net 79 proc. dydžio švietimo sistemoje vyraujanti moterų dalis negali užtikrinti sistemos kokybės beigi proveržio. Po kelių dienų šalies vadovas socialiniuose tinkluose tiesiog pratrūko abejodamas, ar p. Nausėdienės kritikai yra pasiekę mokyklos trečiokų ar šeštokų teksto suvokimo lygį, nes prezidentienė pasakyti norėjo visai ką kita.
Ponas Nausėda savo komentarą pradėjo gana dramatiškai, esą nebūtų reagavęs, jeigu kritikuojamas dėl ko nors būtų jis arba jo pati. Tačiau negalįs tylėti esant svarbesnių dalykų. Kitaip tariant, suintrigavo. Tačiau siekiant pamatyti p. Nausėdienės kalbos originalą, teko imtis šiokių tokių pastangų. Stenogramos arba jos įrašo prezidentūra neskelbia. Ačiū buvusiam kolegai, kuris dėl lygiai tokio pat įdomumo gavo renginio įrašą ir pasidalino stenograma.
Drįstu teigti, kad vienintelis aiškiai akcentuotas dalykas p. Nausėdienės kalboje yra pagarba ir dėkingumas verslui, kuris kažkaip išliko per pandemiją (toks dėkingumas, turint galvoje, kiek lietuviškas verslas jo girdi ir dar girdės per rinkimų kampaniją, yra gerai). Visa kita – nėra labai aišku. Ir tai nėra vien tik mano kolegų teksto suvokimo įgūdžių problema. Strėles labiau kreipčiau į prezidentienės kalbos rašytojo pusę, nesugebėjusio loginių akcentų sudėlioti ten, kur p. Nausėdienė, galbūt, pageidavo. Galų gale gavosi gerais norais grįstas marmalas.
Prezidentas turi teisę ir galimybę apginti sutuoktinę nuo nepagrįstos kritikos. Tačiau jeigu tai darys beatodairiškai – taip, kaip buvo aną savaitę, rasis grėsmė kurtis socialinių tinklų ar net žiniasklaidos rubrikoms. Pvz., „Prezidentienė sako, prezidentas komentuoja“.
Be to, kaip sakoma, susimovimas vienas nevaikšto. Trys įžymūs žurnalistai – Rimvydas Valatka, Vytautas Bruveris ir Rita Miliūtė – praėjusiąją savaitę paskelbė, kad prezidento institucijos jiems buvo atsakyta į teisę moderuoti Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos bei Ukrainos intelektualų diskusiją. Esą organizatoriams buvo pasakyta, kad prezidentūroje vykstančiame renginyje ne vieta tokiems moderatoriams, kurie kritikuoja šalies vadovo veiklą.
Dar vienas įrašas į p. Nausėdos veiklos pasyvą. Tik nenorėčiau sutikti su kolegų Valatkos ir Bruverio teiginiais, esą tokie dalykai Valdo Adamkaus prezidentūroje laikais būtų buvę neįsivaizduojami. Kadangi tokius kaip šis komentarus regionų žiniasklaidai rašau nuo 2004-ųjų, prisimenu sykį sulaukęs vieno redaktoriaus skambučio. Jis pasakojo, esą p. Adamkaus antrosios kadencijos metu regioninės žiniasklaidos atstovams švenčiant šv. Kalėdas istorinėje prezidentūroje Kaune, prie jo priėjo p.Adamkaus patarėjas ir pareiškė, kad regioninės žiniasklaidos atstovai galėtų tikėtis būti pakviesti vykti į užsienio vizitus kartu su prezidentu. Ypač tie, kurie neskelbia tam tikrų autorių įžvalgų. Su man paskambinusiu redaktoriumi sutarėme, kad mūsų bendradarbiavimas tęsis toliau.
Tąsyk man pasirodė, kad tokie dalykai prasideda tiems personažams prezidentūroje, kurie savo misiją ima įsivaizduoti esančią netoli konstitucinės monarchijos.

Rytas Staselis