„Atminimo ženklas – visai Lietuvai, visoms motinoms…“

J. Lukšos-Daumanto žūties vietoje maldą sukalbėjo Pažėrų Švč. Jėzaus širdies parapijos klebonas Kazimieras Skučas, vėliau žuvusiesiems paskyręs mišių auką ir bažnyčioje. O visam renginiui gražiai „dirigavo“ Garliavos J.Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas.

Legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto gimtadienio ir žūties dienas skiria tik mažiau kaip mėnuo. Gimė jis 1921 metų rugpjūčio 14 dieną, o buvo išduotas ir žuvo 1951-ųjų rugsėjo 4-ąją. Kitų metų rugpjūtį minėsime 100-ąsias buvusio Birutės rinktinės partizanų vado, įgaliotojo pasiuntinio į Vakarus, Laisvės karžygio, Vyčio kryžiaus kavalieriaus, trijų knygų autoriaus 100-ąsias gimimo metines. Šia proga Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais.

Todėl J. Lukšos 69-ųjų žūties ir rugpjūtį praėjusių 99-ųjų gimimo metinių proga vykęs renginys tapo gražia įžanga į kitų metų iškilmes ir prasmingu pagarbos ženklu visai Lukšų šeimai atminti. Diena, prasidėjusi

Trys broliai – Jurgis, Juozas ir Antanas – buvo baigę Kauno „Aušros“ gimnaziją. Dabartiniams „aušriokams“ minėjime atstovavę gimnazijos ansamblio dainininkai prisiminė ir partizanų žeminėse dainuotas dainas. Taip gražiai derėjo „…tos mėlynos vosilkos“ su Ievos Narkutės kino filmui apie partizanus sukurtais „Raudonais vakarais“.

Pabartupio kaimo pamiškėje prie Daumanto žūties vietą žyminčio paminklo, stabtelėjusi ant Veiverių skausmo kalnelio, saugančio dar trijų brolių partizanų poilsį ir atminimą, vėliau visus minėjimo dalyvius parvedė į Juodbūdį, į tėviškę. Būtent į tą vietą, kur buvo žengti pirmieji žingsniai, kur subrendo mintys rinktis laisvės kovotojų kelią. Rugsėjo 4-ąją čia, šalia dar 1995 metais vienintelio iš brolių likusio gyvo Antano Lukšos iniciatyva pastatyto kryžiaus, buvo pašventintas naujas atminimo ženklas. Jis pastatytas Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro rūpesčiu bei lėšomis ir skirtas ypač didelę auką ant kovos už laisvę aukuro sudėjusiai Lukšų šeimai pagerbti.

Atėjus lemtingam apsisprendimo momentui, keturi Lukšų sūnūs: Jurgis, Juozas, Antanas ir Stasys – pasirinko Laisvės kovotojų – partizanų dalią, o tėvai Ona ir Simanas Lukšos bei ūkio paveldėtojas Vincas tapo laisvės kovotojų rėmėjais ir ryšininkais. „Švogeryne“ vadinamoje Lukšų sodyboje

Maldai ant Skausmo kalnelio vadovavo Veiverių Šv. Liudviko parapijos klebonas Kęstutis Vosylius, vėliau pašventinęs ir Atminimo ženklą Juodbūdyje. Minėjime dalyvavusi Veiverių seniūnijos seniūno pavaduotoja Audronė Lazdauskienė džiaugėsi turėjusi galimybę pažinti šviesios atminties Antaną Lukšą. A.Lazdauskienė susirinkusiesiems ant kalnelio priminė ir šio, visada geranoriškai nusiteikusio, nieko nekaltinusio žmogaus nuolat kartotą frazę: „Laikykim frontą“.

vykdavo Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės posėdžiai bei pasitarimai. Čia prieglobstį rasdavo apygardų vadai ir kiti partizanai. Tai tik patvirtina, kad pasirinktas kovos už laisvę kelias buvo visos šeimos apsisprendimas. Šeimos, kuri turėjo savo planus ir kurioje viskas buvo suvalkietiškai tvarkingai ir gražiai rikiuojama.
Vyriausioji dukra Marija buvo ištekėjusi už netolimo ūkininko Prano Tūtlio. Tvirtą, 32 ha ūkį, tėvų valia turėjo paveldėti vyriausias sūnus Vincas, o jaunesnieji keturi, baigę gimnaziją, toliau siekė mokslo

universitetuose. Jurgis Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė mechaniką, Juozas – architektūrą, Antanas – geodeziją, o jaunėlis Stasys buvo įstojęs studijuoti chemijos į Vilniaus universitetą. Taigi profesijas Lukšų sūnūs rinkosi skirtingas, bet, kai reikėjo rinktis kelią pokario kryžkelėje, jie pasuko viena kryptimi. Būtent tai ir parodo didžiumos jų kartos jaunuolių auklėjimo stiprybę, auginusią ir auginančią vėlesnes, naujas, kartas. Tad, kaip atminimo ženklo pašventimo iškilmėje kalbėjo Lietuvos

Laisvės kovotojų Lukšų šeimos atminimą saugo ir Veiverių skausmo kalnelis.

gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus vyriausiasis patarėjas Vidmantas Valiušaitis, Lukšų sodyboje pastatytas atminimo paminklas – tai ne tik simbolinis padėkos ženklas, bet ir paliudijimas, kad esame lietuviai, esame tauta, atsimenanti savo istoriją ir ją liudijanti. Vienintelio iš brolių, ištvėrusių Sibiro gulagus, Antano Lukšos dukters Dalios Lukšaitės-Maciukevičienės manymu, jų giminės tėviškėje pastatytas atminimo ženklas priklauso visai Lietuvai, nes visos Lietuvos motinos laimino išeinančius savo vaikus, visų sūnūs išėjo ir daugumos žuvo. Ir šiandien dar ne vieno žuvusio partizano palaidojimo vietos nežinomos. Tarp jų ir dviejų brolių Lukšų: Juozo-

Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais. Tačiau iškilmėse dalyvavusių Seimo narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės ir jos kolegų nuomone, jie, ko gero, taps išbandymu ir visai visuomenei. Ar pajėgsime apginti tai, kas mums brangu?

Daumanto ir Stasio-Juodvarnio, todėl ir rugsėjo 4-ąją vienam iš jų žvakelės buvo uždegtos žūties vietoje, o antrajam – simbolinėje kapavietėje šalia perlaidotų brolio Jurgio-Piršlio palaikų ir savo Amžinojo poilsio vieta Veiverių skausmo kalnelį pasirinkusio Antano.
Beje, buvęs labai aktyvus laisvės kovotojų būrėjas, jų atminties saugotojas, ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas, Prienų garbės pilietis Antanas Lukša buvo vienas iš svarbiausių Dalytės Raslavičienės pagalbininkų auginant Skausmo kalnelį, tapusį pamiškėse, grioviuose, pakriaušėse ir kitose trypiamose vietose užkastų žuvusių partizanų ramybės vieta. Vieta, į kurią atveda noras nusilenkti šiems garbiems žmonėms, dalintis istorija ir suvokti, kad ir patys turime būti pasirengę saugoti tai, kas mums brangiausia.

Lukšų giminės vardu susirinkusiesiems padėkojo senųjų Onos ir Simano Lukšų anūkės: Antano dukra Dalia ir tėviškėje gyvenanti ūkį turėjusio paveldėti Vinco dukra Marija, visus užsukančius į sodybą sutinkanti su skania arbata. Šį kartą visi dar ragavo ir vietos ūkininkės Linos Pažėrienės pagamintų sūrių bei labai gardžios Prienų krašto muziejininkių išvirtos košės.

…Gražus, saulėtas rugsėjo pusdienis, keliaujant kartu su Lukšų giminės bičiuliais, Seimo nariais, laisvės kovų dalyviais ir jų artimaisiais, muziejininkais, šauliais, LK Sausumos pajėgų J. Lukšos mokymo centro kariais, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narėmis ir Garliavos J. Lukšos ir Kauno „Aušros“ gimnazijų bei Garliavos Adomo Vitkaus gimnazijos Mastaičių skyriaus bendruomenėmis ir vietos žmonėmis, buvo labai šviesus ir įsimintinas. Mums tai buvo dar viena prasminga istorijos pamoka, kuriai išmintingai vadovavo Garliavos Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, o išėjusiesiems – dar viena, tegul ir nedidelė, atminties žinutė, kad esame kartu.
Ramutė Šimukauskaitė