Tas jurginų puošnumas…

Birštono kultūros centre šį trečiadienį vyko jurginų augintojų šventė, kurioje jie iš savo darželiuose išaugintų bei pražydintų gėlių sukūrė nedidelę grožio ir atgaivos sielai oazę. Parodos dalyviai galėjo pasidžiaugti jurginų žiedų, formų ir spalvų įvairove, pasidalinti šio augalo auginimo paslaptimis, taip pat balsavo už labiausiai patikusius jurginus ir išrinko Metų jurginą.

Metų jurgino nominaciją pelnė Irena Mačiulaitienė, į kraitę surinkusi įvairių rūšių jurginų žiedus.

Jurginų parodos Birštono savivaldybėje vyksta daugelį metų, ko gero, joms pradžią davė Birštono bibliotekos rengiami kasmetiniai Stanislovo Moravskio skaitymai, kuriuose netoliese esančio Ustronės (Jundeliškių) dvaro savininkas atsiskleidė ir kaip jurginų mylėtojas bei jų auginimo tradicijų pradininkas šiame krašte.
Būtent Stanislovas Moravskis apie 1835 m. pirmasis į Lietuvą atvežė ir pradėjo auginti jurginus, jie pasklido po sodybas ir tapo lietuviško kaimo darželių gėle. Kadangi ši gėlė mus pasiekė iš Peterburgo, Rusijos imperijos, kur buvo vadinamas Georgina (vokiečių kilmės botaniko Johano Gotlybo Georgi garbei), lietuviškas augalo vardas – jurginas. Daugelyje pasaulio kalbų prigijęs lotyniškas pavadinimas –Dahlia, pagerbiant garsų švedų botaniką Andreas Dahl. Pats jurginas yra kilęs iš Meksikos, 1571 m. vienos kelionės metu jį aukštikalnėse atrado ir aprašė ispanų gydytojas ir botanikas Fransiskas Fernandezas de Toledas, o į Europą ši gėlė atvežta daugiau nei prieš du šimtus metų.  
Renginį pradėjusi Birštono miesto tvarkymo tarnybos kraštovaizdžio architektė Audronė Audzevičiūtė-Daubarienė papasakojo šio augalo istoriją: joje randama įdomių faktų. Jurginas apipintas įvairiomis legendomis ir pasakojimais, ne vienas jų iki mūsų dienų atėjo iš indėnų kultūros. Renginio vedėja neatėmė laiko, perpasakodama vieną iš žinomų padavimų, tik pabrėžė, jog jurginas siejamas su viltimi. Centrinės Amerikos gyventojai tiki, jog jurginas išdygo būtent toje vietoje, kur ledynmečio metu užgeso paskutinis žmonių įkurtas laužas.
Nuostabūs jurginų žiedai ir šiandien kūrybingus žmones įkvepia rašyti jiems odes. Jurginų augintoja iš Nemajūnų krašto Ona Valerija Grybauskienė paskaitė pačios parašytą pasaką apie Tartaną ir Eveliną – du Žvėrinčiaus miško pakrašty gyvenusius, vienas kitą mylėjusius, bet išsiskyrusius ir iš ilgesio virtusius gėlėmis, jaunuolius. Būtent šių pavadinimų jurginai yra O.V.Grybauskienės darželio puošmena, jų žiedus nemajūniškė pristatė ir parodoje. Moteris pasakojo, kad jurginų auginimo tradicijos šeimoje perduodamos iš kartos į kartą. Jos teigimu, su šia gėle ji užaugo, jos mamutė kaime turėjo per šimtą veislių jurginų.

Škėvonių bendruomenės nariai su mere N.Dirginčiene prie pačių sukurtos įspūdingos kompozicijos, puoštos jurginų žiedais.

Ne vienas jurginų augintojas šiemet skundėsi nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis: kai kurių veislių jurginai neužmezgė pumpurų ar dar tik pradeda skleistis. Vis dėlto patyrę gėlininkai turėjo ką parodyti: parodoje puikavosi žemaūgiai, aukštaūgiai, kaktusiniai, dekoratyviniai, rutuliniai jurginai, jų žiedai išsiskyrė įvairiomis formomis – buvo ir miniatiūrinių, ir labai didelių. Nepakartojamas žiedlapių puošnumas ir spalvų gama dalyviams susuko galvas – paprašius išrinkti patį gražiausią parodos jurginą, ne vienas negalėjo apsispręsti, kuriam atiduoti savo balsus.
Galbūt todėl gražiausia parodos puošmena buvo išrinkta ir Metų jurgino nominaciją pelnė visa kraitė tarpusavyje derančių įvairių rūšių jurginų, kuriuos užaugino birštonietė Irena Mačiulaitienė. Jurginais ji domisi nuo 1989 m., šiemet pasodino apie 200 jurginų kerų.
Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, pasveikinusi jurginų augintojų šventės dalyvius, pasidžiaugė, kad Birštonas turi savo vardo jurginą – prieš kelerius metus jį išvedė ir Birštono savivaldybei padovanojo latvių selekcininkė Rita Zala. Šios naujos jurginų veislės geltoni žiedai pirmieji pasitiko parodos lankytojus.
Merė padėkojo jurginų augintojams – Žydrūnei Pivarauskienei, Arvydui Laukaičiui, Albinai Karalienei, Irenai Joanai Šliaužienei, Danutei Adamonienei, Onai Valerijai Grybauskienei, Birutei Laukevičienei, Dainorai Šaltienei, Irenai Mačiulaitienei, Onai Juodienei, Linai Kamarauskienei, Ilonai Diškevičienei, Magdelenai Birutei Vokietaitienei, Rasai Bobinienei, Marytei Džervienei – už meilę grožiui, pastangas, įdėtas puoselėjant šias rudens gėles, už tai, kad nepagailėjo nuskinti gražiausių jų žiedų parodai.
Visiems parodoje dalyvavusiems gėlininkams, taip pat Birštono vienkiemio, Matiešionių, Škėvonių, Nemajūnų bendruomenėms, sukūrusiems įspūdingą reginį, merė įteikė padėkos raštus ir dovanėles.
Gausiausią jurginų kolekciją parodoje pristatė Škėvonių bendruomenės narė Žydrūnė Pivarauskienė, šias gėles auginanti daugiau nei dešimtmetį, kasmet įsigyjanti vis naujų jų veislių ir kitus bendruomenės narius paskatinusi savo namų aplinką puošti jurginais. Pernai kartu su bendruomenės nariais ji sukūrė išskirtinį šventės akcentą – iš gyvų gėlių sukomponuotą suknelę, o šių metų parodą papuošė dekoratyviu „povu“ su įspūdingu, jurginų žiedais nusagstytu uodegos šleifu. Kompozicija sulaukė didelio dėmesio, daugelis parodos lankytojų norėjo prie jos įsiamžinti. Škėvonių bendruomenei už neišsemiamą kūrybingumą be konkurencijos atiteko visi „laurai“ ir Savivaldybės padėka.
Merė pažadėjo kitais metais jurginų augintojams už kūrybiškumą įsteigti ypatingą prizą ir palinkėjo, kad būsima paroda būtų dar gausesnė dalyvių skaičiumi, dėl epidemiologinės situacijos nesaistoma socialinių apribojimų.
Dalė Lazauskienė

Pasaka apie Tartaną ir Eveliną
Seniai seniai, o gal ir nelabai seniai Birštono apylinkėse, Žvėrinčiaus miško pakrašty, gyveno du jaunuoliai – Tartanas ir Evelina. Mylėjo vienas kitą. Dažnai eidavo pasivaikščioti Nemuno pakrantėmis, įkopę į Vytauto kalną, grožėjosi Nemuno vingiu.

„Tartanas“ ir „Evelina“ – jų garbei O.V.Grybauskienė parašė pasaką.

Sugalvojo kartą Tartanas vykti už jūrų marių laimės ieškoti. Kad ir kaip prašė Evelina nepalikti gimtųjų vietų, jis nepaklausė. Pažadėjo greitai sugrįžti. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Iš Tartano jokios žinios. Evelina išverkė visas ašaras, akis pražiūrėjo, bet mylimasis negrįžo ir nedavė apie save nieko žinoti. Nepakeldama didelio širdies skausmo ir ilgesio Evelina pavirto gėle – jurginu, kurį mes dabar vadinam jos vardu.
Išsivadavęs iš užjūrio gražuolių kerų į gimtąsias vietas sugrįžo Tartanas. Veltui vardu šaukė mylimąją, bet ji neatsiliepė. Supratęs, kad Evelina – tai gėlė, ir pats pavirto gėle – Jurginu Tartanu. Mieli jurginų mylėtojai, sodindami jurginus pasodinkite Tartaną šalia Evelinos.
Ona Valerija Grybauskienė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *