Pilietinis atsparumas: kur mūsų vieta šalies gynyboje?

Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame ir modernėjančiame pasaulyje kinta ne tik žmonių gyvenimo būdas, o kartu su juo vertybės bei požiūris į pilietiškumą, bet ir grėsmių bei pavojų nacionaliniam ir tarptautiniam saugumui formos. Šiuo metu pasaulis išgyvena informacinio karo laikotarpį, kai savo tikslų agresorius siekia, pasitelkdamas subtilesnes formas, mažiau identifikuojamas taktikas. Vienas iš tokių būdų – melagingos informacijos skleidimas, kuris laikui bėgant priešui gali padėti įgyvendinti ir fizinius veiksmus. Todėl šiais laikais ypač svarbus pilietinis atsparumas. Apie tai, kas yra pilietiškumas ir kuo visuomenė gali būti naudinga šalies gynyboje, rugpjūčio 15–16 dienomis žurnalistams skirtuose mokymuose „Šiuolaikinės dezinformacijos iššūkiai“ kalbėjo istorikė, visuomenininkė Luka Sinevičienė.

Piliečiai – geriausia ir stipriausia jėga valstybėje
XX amžiaus Lietuvos istorija liudija, jog piliečiai – tai geriausia ir stipriausia jėga valstybėje. Anot istorikės, bene ryškiausias to pavyzdys – pilietinis pasipriešinimas sovietinei okupacijai, kuriame ir slypėjo visa lietuvių tautos stiprybė. „Partizanai, sukilimai – tai geriausi pilietinio pasipriešinimo pavyzdžiai, kuriuos mes visi žinome. Kai kalbame apie partizanus, dažnai įsivaizduojame karinį konfliktą, mūšį, bet pamirštame, jog aktyvus, kruvinas susirėmimas ginklu truko ne tiek ir ilgai, o pagrindinė veikla vyko neginkluotame pasipriešinime, kurio metu bandyta neleisti įsitvirtinti sovietinei valdžiai, organizuojant rinkimų boikotą, naikinant balsuotojų sąrašus ir balsadėžes bei imantis kitų veiksmų“, – pasakojo L. Sinevičienė.
Po 1946 metų atsparumas sovietinei indokrinacijai ugdytas pogrindyje, kuriame buvo naudojami įvairūs konspiraciniai metodai (slėptuvės, slaptažodžiai, slapyvardžiai, šifrai), nuolat vyko atsišaukimai, kreipimaisi į visuomenę, veikė pogrindžio spauda. Manoma, jog tuomet Lietuvoje galėjo būti apie 10000 įvairaus tipo partizanų slaptaviečių. Nepaisant to, jog partizaninis pasipriešinimas buvo numalšintas, partizanų indėliu į laisvą ir nepriklausomą valstybę neabejojama iki šiol. „Esmė ir sėkmė to herojizmo buvo tai, kad jie lemiamu momentu priėmė sprendimą. Jie turėjo tinklą, jie buvo ugdyti tarpukario šviesoje, tai buvo išsilavinę žmonės, kurie suprato, kad jeigu ne tu, tai žus tavo šeima, tavo artimieji“, – teigė istorikė. Visgi numalšinus partizaninį sukilimą, pogrindžio veikla dar labiau sustiprėjo. Apie 1954–1987 m. pogrindyje ypač išpopuliarėjo atviro protesto apraiškos: vėliavos iškėlimas, valstybinių švenčių šventimas, antisovietiniai šūkiai, įvairūs judėjimai. Tuomet už Lietuvos laisvę itin aktyviai kovojo ir kunigai, įvairių krikščioniškų organizacijų atstovai, pogrindžio vienuolijų broliai ir seserys.
Iš pogrindžio lietuviai išėjo apie 1988 m., vadinamuoju Atgimimo laikotarpiu (1988–1991 m.), kurio metu šalyje vyko vieši, masiniai protestai. Visai netrukus Lietuva iškovojo nepriklausomybę.
Įvairiais laikotarpiais pilietiniame pasipriešinime dalyvavo įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų atstovai: mokytojai, kunigai, ūkininkai, neabejingi buvo ir moksleiviai, studentai bei kiti žmonės. L. Sinevičienės teigimu, tuomet dauguma žmonių priklausė įvairioms organizacijoms, todėl visus pilietinio pasipriešinimo dalyvius vienijo bendruomeniškumo jausmas. Anot istorikės, visuomenės įsitraukimas į organizacijų veiklą yra esminis elementas pilietinio pasipriešinimo metu. „Pilietiškumas – kiekvieno iš mūsų asmeninis ryšys su valstybe, kurio mes neatsinešame tik gimę, mes jį auginame. Tam daro įtaką mūsų asmeninė aplinka, šeima, vertybės. Būtent pareigų atlikimas, domėjimasis savo šalimi, jos istorija, politika, kultūra, įsitraukimas į bendruomenių ir organizacijų veiklą, kurios mums yra gyvybiškai svarbios, norint atgrasyti priešą ir siekiant, kad konfliktas niekada neįvyktų. Na, o jeigu taip atsitiktų, kad karinis konfliktas prasidėtų, organizacijos turėtų būti tas dalykas, ant kurio laikytųsi mūsų valstybė“, – sakė visuomenininkė.

Kas eitų ginti Lietuvos?
Šiais laikais, pasaulyje vis labiau įsitvirtinant individualizmui, mažėja ir pilietiškai nusiteikusių žmonių. Per 30 nepriklausomybės metų tėvynę ginti norinčių piliečių skaičius sumažėjo apie 15 proc. Tiesa, bene žemiausią tašką Lietuva buvo pasiekusi 2010 metais. Tuomet, apklausų duomenimis, kovoti už Lietuvos laisvę buvo nusiteikę tik 29,8 proc. apklaustųjų. 2019 m. šis skaičius išaugo iki 46 proc.
Krašto apsaugos ministerijos užsakymu kiekvienais metais atliekami gyventojų nuomonės tyrimai, 2019 m. Gyventojų nuomonės apklausos rezultatai atskleidė, jog ginkluoto užpuolimo atveju organizuoti pilietinį pasipriešinimą imtųsi 9 proc. respondentų, prie jo prisidėtų – 37 proc., o 34 proc. apklaustųjų liktų nuošalyje. Paklausus, ar Lietuvos užpuolimo atveju respondentai imtųsi iniciatyvos organizuoti priešinimąsi taikiomis priemonėmis, prisidėtų prie jo ar laikytųsi nuošalyje, 10 proc. apklaustųjų teigė, jog imtųsi organizuoti pasipriešinimą taikiomis priemonėmis, 41 proc. prisidėtų, o 31 proc. liktų nuošalyje. Abiem atvejais organizuoti pasipriešinimą ir prie jo prisidėti dažniau imtųsi 18–45 m. vyrai.
Siekiant išsiaiškinti, kokie žmonės eitų ginti Lietuvos, 2017 m. prof. Ainė Ramonaitė atliko tyrimą, kuriame paaiškėjo, jog mažą moterų, norinčių dalyvauti šalies gynyboje, skaičių lemia menka moterų savivertė pasipriešinimo kontekste. Anot L. Sinevičienės, neretai visuomenė šalies gynybą įsivaizduoja su ginklu rankoje, todėl moterys mato ypatingai mažai savo vaidmens šioje srityje. Tačiau LR piliečių rengimo valstybės gynybai strategijoje (2015 m.) yra numatyta, jog „piliečiai agresijai gali priešintis ne tik dalyvaudami ginkluotoje šalies gynyboje, bet ir organizuodami bei įsitraukdami į nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą – pilietinę gynybą, kai naudojant tokias kovos priemones, kaip protestas, pilietinis nepaklusnumas ir nebendradarbiavimas, siekiama paveikti priešą ir tarptautinę bendruomenę.“

Ką gali padaryti visuomenė?
Kalbant apie tam tikrus metodus ir kaip tai veikia, istorikės teigimu, šiai dienai bene geriausiai pilietinio pasipriešinimo metodus ir principus yra aprašęs Jungtinių Amerikos Valstijų politologas Gene Sharp, kuris lankydamasis Lietuvoje sakė, jog būtent lietuviai parodė, kad taikus pasipriešinimas gali būti veiksmingas, norint suvaldyti priešą. Vienoje iš savo knygų Gene Sharp yra pateikęs apie 200 pilietinio pasipriešinimo būdų. Autorius akcentuoja, jog kovoje su priešu yra ypač svarbus masiškumas.
G. Sharp‘o knygoje minimos trys pagrindinės nesmurtinės kovos taktikos: nebendradarbiavimas (pvz.: studentų protestai, emigracija kaip protestas, boikotas ir t.t.), nesmurtinis protesas ir įtikinimas (pvz.: piketavimas, budėjimai, demonstracijų rengimas ir t.t.) bei nesmurtinis įsikišimas (naujos visuomenės normos, alternatyvi valdžia, spauda ir t.t.) Anot L. Sinevičienės, vienas iš svarbiausių nesmurtinio įsikišimo būdų – naujos visuomenės normos, kurias įvairių akcijų metu puikiai iliustruoja Baltarusijos piliečiai.
„Įvykiai Baltarusijoje šiuo metu yra puikus pilietinio pasipriešinimo pavyzdys, kurį tikriausiai pasaulis naudos ateityje. Dažnai žmonės galvoja, jog įvykus karui, būtų blokuojamas internetas, tačiau iš Baltarusijos pavyzdžio matome, jog, nepaisant interneto trikdžių, yra kitų informacijos kanalų.
Jeigu kas nors įvyktų Lietuvoje, mes labai pradėtume vertinti emigrantus, visus išvykusius piliečius, nes tai būtų pagrindinis susisiekimo būdas su užsienio šalių institucijomis, ambasadomis. Todėl labai svarbu šviesti emigrantus, jaunus žmones, kaip jie, nebūdami Lietuvoje, galėtų prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo“, – kalbėjo visuomenininkė.

Kur yra mūsų vieta šalies gynyboje?
Pasaulinė praktika rodo, jog prasidėjus karui, visuomenė įprastai pasiskirsto į 3 pagrindines grupes: maždaug 10 proc. žmonių kaloboruoja, 10 proc. būna tie tikrieji patriotai, kurie daro viską, vardan savo valstybės, ir 80 proc. žmonių nežino, ką jiem daryti, kitaip sakant, lieka neutralūs. Įdomu tai, jog vėliau žmonės skaidosi į dar smulkesnes grupes. Tik 1–3 proc. kaloborantų būna išties įtikėję idėja, kiti 7–9 proc. – tai pragmatikai, kaloboruojantys dėl geresnio gyvenimo. Tarp 10 proc. patriotų, mylinčių savo šalį, apie 7 proc. žmonių būna aktyvūs ir maždaug 3 proc. veikia pasyviai. „Apklausos ir tyrimai rodo, jog, kuo daugiau mes padarysime, kalbėdami apie pilietiškumą ir patriotiškumą, kad kiekvienas šalies gyventojas yra svarbus ir kad mes visi privalome dalyvauti šalies gyvenime, tuo didesnį procentą turėsime patriotų, o tam reikia ruoštis jau šiandien“, – sakė istorikė.
Šalies gynyba skirstoma į ginkluotąsias pajėgas, į kurias įeina konvenciniai, partizaniniai veiksmai, ir pilietinį pasipriešinimą, todėl, prasidėjus kariniam konfliktui, bene kiekvienas pilietis gali būti kuo nors naudingas. Anot L. Sinevičienės, įsitraukimas į šalies gynybą galimas 4 pagrindiniais keliais: įsitraukiant į ginkluotą kovą (KASP, LŠS koviniai būriai, atsargos kariai, karo prievolininkai, turintys ginklus), teikiant reikalingą pagalbą pasipriešinimo vienetui (informacijos rinkimas ir perdavimas, slėptuvių įrengimas ir saugojimas, ryšių palaikymas, medicininė parama, maistas, vanduo, higiena, transportas ir pan.), imantis pilietinio pasipriešinimo veiksmų (visuomenės informavimas, raminimas, akcijos, streikai, boikotai, kelių blokavimas, demonstracijos, pogrindžio spauda, rinkimų boikotas ir pan.) bei tęsiant savo darbus, nepasiduodant įtakai ir bent morališkai palaikant pasipriešinimo dalyvius, kitaip tariant, nekaloboruojant.
„Mes turime kariuomenę, sąjungininkus, bet kariuomenės nebūtų be visuomenės, jos paramos. Todėl svarbiausia, nepamiršti ir suprasti, kad pilietis yra tas žmogus, kuris turi pilį ir ietį. Šiandien ta pilis gali būti Lietuva, jos sostinė Vilnius, jūsų miestas, namo kiemas, o ietimi gali tapti tai, ką jūs darote kiekvieną dieną, nes tai, ką mes sugebame geriausiai, tą ir pritaikome įvairiose sitaucijose“, – akcentavo L. Sinevičienė.
Rimantė Jančauskaitė

Orintos Gerikaitės nuotraukos