Vlada Aleškevičienė 1930-02-16 – 2020-08-10

In memoriam

Atsisveikinome su Vlada Aleškevičiene – buvusia ilgamete Jiezno vidurinės mokyklos darbuotoja, žmogumi, kurio gyvenimo kelias gali būti laikomas pavyzdžiu, kaip kantriai ir atkakliai reikia eiti savo svajonės link, kaip jos siekti net tada, kai likimas negailestingai stato kliūtis ir užtvaras. Pokario viesulai aštuoniolikmetę merginą dešimčiai metų nubloškė į atšiaurų Krasnojarsko kraštą. Nei tada, nei vėliau tremtinio dalia nežadėjo lengvo gyvenimo. Iš Sibiro grįžusi į gimtąjį Prienų rajoną, Vlada su savo šviesios atminties vyru Izidoriumi dirbo statant Jiezno vidurinę mokyklą. Dirbo taip gerai, kad mokyklos pastate įkūrus du tarnybinius butus, vienas jų atiteko jaunai Aleškevičių šeimai. Visai netrukus, 1960 m., tik pastačius mokyklą, buvo įvertinti Vlados gebėjimai, darbštumas, kruopštumas bei pareigingumas: ji buvo priimta sekretorės mašininkės pareigoms. Tai paskatino žengti ir dar vieną laiptelį – 1974 m. Vlada sėkmingai baigė tuometinę O.Sukackienės vardo pedagoginę mokyklą buvusiame Kapsuke, dabartinėje Marijampolėje, ir pagal įgytą specialybę pradėjo dirbti Jiezno vaikų lopšelio-darželio auklėtoja. O širdis vis nerimo. Įgyta pedagoginė patirtis, kvalifikacijos kėlimo kursai ir sąžiningas darbas pagaliau leido pasiekti savo didžiąją svajonę – 1986 m. rugsėjį Vlada Aleškevičienė pradėjo kaip pirmokų mokytoja, o 1998 m. jai buvo suteikta pradinių klasių mokytojo kvalifikacija.
Keturis dešimtmečius atidavusi Jiezno mokyklai, užtarnauto poilsio Vlada Aleškevičienė išėjo 2001 m. liepą. Jos darbščios rankos lietė statomos mūsų mokyklos plytas, akimirksniu prabėgo dešimtmetis nuoširdaus, atsidavusio darbo mokyklos raštinėje, kai čia kiekvienais mokslo metais virte virė gyvenimas su beveik tūkstančiu mokinių, dideliu mokytojų kolektyvu, reikliais vadovais, 12 metų myluoti mažieji vaikų darželyje, užauginti savi vaikai Danutė ir Jonas, kol galų gale pasiekta svajonė – paskutinius penkiolika metų trukęs mokytojo darbas, kurį Vlada dirbo negailėdama nei jėgų, nei laiko.

Atsiųsk man, Viešpatie,
Tikėjimą šviesa:
Už juodo tunelio nasrų
Ji srūva amžina ramybe…

Atsiųsk man, Viešpatie,
Daugiau tikėjimo,
Kad takas,
Juodai vargų numintas,
Baigiasi priglaudžiančia,
Atleidžiančia,
Paguodžiančia
Šviesa. (B. Grižienė)

Ilsėkis ramybėje, atgulusi amžino poilsio žemėje, kuri ilgus metus matė Tavo darbščias rankas, matė meilę artimui, vaikams, Dievui.
Jiezno gimnazijos mokytojų kolektyvas