Savanorystė – tavo, mano ir visų mūsų gyvenime

Augu pats ir auginu kitus

Savanoriškos veiklos įstatyme savanorystė apibrėžiama, kaip neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kuri remiasi naudos visuomenei ir asmeniui, bendradarbiavimo bei įvairovės ir lankstumo principais. Lietuvoje savanoriška veikla sukuria apie tris kartus mažiau bendro vidaus produkto (BVP) nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Ir nors prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo kasmet nori vis daugiau jaunų žmonių, statistinių rodiklių augimas nėra toks didelis, kokio norėtųsi. Mat, Lietuvoje tik apie 10 proc. jaunuolių dalyvauja jaunimo organizacijų veikloje, o savanoryste užsiima tik kas penktas jaunosios kartos atstovas.
Rugpjūčio 12 d., Prienuose minint Tarptautinę jaunimo dieną, apie savanorystės esmę ir prasmę bei situaciją Lietuvoje diskutavo „Jonavos beglobiai gyvūnai“ steigėja Ramunė Vaičiulytė, Prienų krašto savanorių klubo įkūrėja, savanorystės ambasadorė Prienuose bei organizacijos „Darom“ valdybos narė Roberta Ažukaitė, „Maltiečių“ savanorė Rimgailė Brūzgaitė, Jaunimo reikalų departamento atstovė Sandra Gaučiūtė, Prienų r. savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė bei diskusijos moderatorė komunikacijos ekspertė, žurnalistė, Prienų krašto savanorė Jolita Mažeikienė.
Anot Jaunimo reikalų departamento atstovės S. Gaučiūtės, šiuo metu savanorystė ir jaunimo politika Lietuvoje išgyvena nebrandų vaikystės periodą, todėl šalyje dar neturime susiformavusios savanorystės kultūros. „Didžiausia problema yra ta, jog mes per mažai kalbame apie kompetencijas, kurios įgyjamos savanorystės metu. Per mažai skelbiame, kad per savanorystės prizmę jaunas žmogus gali išmokti be galo daug dalykų ir kad tie dalykai, dėl kurių yra „linksniuojamos“ mokyklos, neva, nesuteikiančios įgūdžių gyvenimui, ateina būtent per neformalią veiklą“, – teigė Jaunimo savanoriškos tarnybos projektų ir programų administravimo vadovė.
Tiesa, pašnekovė pripažįsta, jog nacionaliniu mastu situacija gerėja, vis daugiau jaunų žmonių įsitraukia į neapmokamą, prasmingą veiklą, tačiau, anot jos, tas pokytis yra minimalus (apie 1 proc. per metus). Visgi situacija keičiasi tik didžiuosiuose miestuose, kur žingeidaus jaunimo yra tiek daug, jog projektų vadovai ne visuomet gali priimti visus norinčius. „Didžiuosiuose miestuose savanoriauti darosi madinga, nes jaunimas šią veiklą supranta, kaip socialinę galimybę susipažinti su daug naujų, įdomių žmonių, bet mažesni regionai su savo turimu problemų bagažu nešasi ir tai, kad ten slopsta norinčių savanoriauti žmonių skaičius. Kita vertus, net 52 proc. apklaustų jaunuolių teigia, jog jie niekada gyvenime nesavanoriavo ir to daryti neketina. Ši statistika išties liūdina ir parodo mūsų visuomenėje vis dar egzistuojančias stigmas“, – situaciją komentavo S. Gaučiūtė.
Paklausta, kokią naudą jaunam žmogui suteikia savanoriška veikla, S.Gaučiūtė sakė: „Savanorystė suteikia tam tikrą išsilavinimą, žinias, gebėjimus, ko mūsų jaunimui tikrai reikia ir kas sukuria tą pridėtinę vertę“. Anot Jaunimo departamento atstovės, prieš porą metų įsigaliojęs įstatymas, kuriame numatyta stojantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas skirti 0,25 papildomo balo už dalyvavimą ilgalaikėje jaunimo nacionalinėje, tarptautinėje savanoriškoje veikloje, taip pat prisideda prie gerų permainų šioje srityje. „Praėjusiais metais atlikome tyrimą, kuriuo siekėme išsiaiškinti, kokia pagrindinė priežastis paskatino jaunimą rinktis savanorišką veiklą. Tyrimas atskleidė, kad išties nemaža dalis moksleivių (ypač 11–12 klasių) užsiimti savanoriška veikla nusprendė dėl papildomo balo, stojant į aukštąsias mokyklas. Tačiau vėliau jų atsakymas buvo papildytas, jog prieš užsiimant šia veikla, jie neturėjo suvokimo, kas iš tikrųjų yra savanorystė ir ką ji duoda, todėl atėjo paskatinti papildomo balo, o išėjo su mintimis, jog toliau nori eiti šiuo keliu ir tęsti savo darbus organizacijose. Kitaip sakant, atėjo iš reikalo, o išėjo su gražia intencija“, – pasakojo S. Gaučiūtė.
„Jonavos beglobiai gyvūnai“ steigėjos Ramunės Vaičiulytės istorija liudija, jog tikroji savanorystės esmė – daryti gerus darbus, negalvojant, ką gausi už tai mainais. R. Vaičiulytė pirmuosius žingsnius savanorystės link pradėjo žengti būdama vos 6-erių metų. Gyvendama daugiabutyje, tuomet dar būdama maža mergaitė, ji padėdavo maisto, o kartais meilės ir rūpesčio ieškantiems beglobiams kačiukams. „Būtent meilė gyvūnams ir paskatino eiti savanorystės keliu, o oficialiai savanore tapau būdama 10-ies metų. Žinoma, tuomet Jonavoje prieglaudų nebuvo, tad siekiant prisidėti prie geresnio gyvūnėlių gyvenimo, teko pačiai ieškotis informacijos apie artimiausias prieglaudas ir gyvūnų gyvenimo sąlygas. Pirmoji mano savanorystės vieta buvo „Penkta koja“. Tuomet situacija buvo visiškai kitokia, jie neturėjo net patalpų, o man, paauglei mergaitei, buvo šokas… Kai esi pripratęs matyti tik vieną beglobį gyvūną, o nuvažiavęs į prieglaudą tokių pamatai šimtus, supranti, kad turi kaip nors padėti ir suteikti tiems gyvūnams visą savo meilę ir rūpestį. Galbūt žmonės nesusimąsto, bet kelias, kol gyvūnai patenka iki prieglaudų arba padėti galinčių žmonių, yra išties ilgas. Kaip žinoma, į prieglaudas gyvūnai patenka ne tokie, kad juos iš karto būtų galima dovanoti: jie būna ir ligoti, ir sužaloti“, – pasakojo „Jonavos beglobiai gyvūnai“ steigėja.
Kalbant apie savanorystę, R. Vaičiulytė atskleidė ir kitą jos pusę: kartais išties būna sunku atsisveikinti su tais, kuriems tu atidavei visą savo laiką ir rūpestį, ir kaip ji pati teigia, savanorystė su beglobiais gyvūnėliais parodė, kad vien meilės čia neužtenka. Tam reikia ir žinių, ir psichologinio pasiruošimo. Be to, anot merginos, visuomenėje egzistuoja ir kita problema – žmonėms iki šiol sunku patikėti geranorišku darbu. Diskusijos metu R. Vaičiulytė atviravo, jog veiklos pradžioje sulaukdavo skeptiškų reakcijų, o draugai dažnai klausdavo: „kiek tau už tai moka?“. „Prireikė nueiti ilgą kelią, kol visiems išaiškinau, kad savanorystė nėra apmokama veikla, nes tu tai darai savo noru, laisvu laiku ir iš pašaukimo“, – sakė R. Vaičiulytė.
„Maltiečių“ atstovė Rimgailė Brūzgaitė prie organizacijos prisijungė vos prieš dvejus metus, tačiau mergina jau dabar teigia, jog savanorystės nauda jaunam žmogui – nepamatuojama, tačiau noras savanoriauti turi kilti ne dėl kokios nors naudos, o iš savęs.
Mergina pasakoja, jog apie savanorystę susimąstė studijų metais, o noras skirti savo laisvą laiką geriems darbams atėjo savaime. „Ateina tas laikas, kai pajauti, kad kažko dar trūksta, jog save „užpildytum“. Tada eini ir ieškai… Visai netikėtai Prienuose atėjau į „Maltiečių“ renginį ir , kaip sakoma, vieną kartą pabandžius, labai sunku sustoti, tad taip ir pasilikau. Šiandien nešiau sriubą seneliui ir galvojau: ačiū Dievui, dar kartą pamatysiu jo šypseną, blizgančias akis, o tos 5 minutės tarpduryje man dovanoja metus emocijų…
Kai prisidėjau prie „Maltiečių“, negalvojau, jog turėsiu tiek daug įvairių galimybių: stovyklose užsienyje susirenka jaunimas iš visos Europos, dalijasi savo patirtimis, atrandi naujas pažintis, galimybes tobulėti. Tik reikia ateiti pabandyti ir atrasti, kas galbūt tave „veža“, o mane tai „veža“… Kai pradėjau savanoriauti, grupiokai dažnai klausdavo: kodėl tu visa tokia švytinti, kas pasikeitė? Aš jiems ir atsakau: pradėjau savanoriauti… Nieko ypatingo, bet atėjau į tą aurą, kuri mane „veža“: tu nori, eini, darai, kažką pasiimi. Tiesiog ten esi, kad būtum „pilnas savęs“, – pasakojo savanorė.
Studijų metais su savanoryste susidraugavo ir Prienų krašto savanorių klubo įkūrėja, savanorystės ambasadorė Prienuose Roberta Ažukaitė. Prieš keturiolika metų studentų atstovybėje paragavusi savanorio duonos, dabar veikli moteris savo pavyzdžiu jau yra „užkrėtusi“ daug jaunų žmonių. R. Ažukaitė neslėpė, jog jai pasisekė, kad, būdama studentė, ji atsidūrė, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, kurioje buvo daug jaunų, protingų ir žingeidžių žmonių, į kuriuos norėjosi lygiuotis. Vėliau atsirado didesni projektai, vienas iš jų – socialinė akcija „Darom“, kurios organizatoriai Robertą susirado patys. Išvykus gyventi į Vilnių, R.Ažukaitė tapo visos organizacijos vadove, tačiau kiek vėliau nusprendė grįžti į gimtąjį kraštą, kuriame įsteigė savanorių klubą.
Gražių ir prasmingų iniciatyvų autorė teigė, jog savanorystės kelyje pagelbėjo ir jaunatviškas maksimalizmas. „Norėjosi visur eiti ir viską pabandyti, o su tuo atėjo ir patirtis. Šiuo metu galiu pasidžiaugti, jog per savanorystę esu susikūrusi sau darbo vietą, nes dabar jau užaugau tiek, kad pati galiu organizuoti savanorišką veiklą. Aš savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad mėgstama veikla gali tapti tavo darbo vieta, jeigu tu to tikslingai sieksi“, – savo sėkmės istorija dalijosi R. Ažukaitė, pridurdama, jog savanoriai – tai tarsi šių laikų knygnešiai, kuriantys pridėtinę vertę savo valstybei ir savo miestui.
Visgi savanorystės skatinimui svarbu ne tik žingeidūs žmonės, bet ir parama iš valstybinių institucijų. Diskusijoje dalyvavusi Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė atkreipė dėmesį, jog visuomenėje egzistuoja ir neformali savanorystė, kai kas nors pasiūlo savo pagalbą kitam, neįteisindamas to oficialia sutartimi. „Manau, kad didžioji dalis aktyvių žmonių, kurie mėgsta bendravimą, veiklas, iš esmės yra savanoriai. Klausau mergaičių ir galvoju: kada aš pradėjau savanoriauti? Tikriausiai besimokydama 2–3 klasėje, kai reikėjo eiti pas klasės draugus ir diktuoti jiems diktantą, kad jie išmoktų geriau rašyti. Arba nueiti sutvarkyti kokį nors parką: vieni tą darydavo mielai, kiti to nedarydavo. Nuo čia ir prasideda savanorystė. Manau, jog jeigu žmogus aktyvus, tai jis savanoriauja nuo tada, kada pradeda suvokti, ką ir dėl ko jis daro, iki gyvenimo galo. Tiek, kiek jis gali ir kiek sugeba“, – mintimis dalijosi J. Zailskienė.
Paklausta, ar Prienų rajono savivaldybė remia savanoriškas iniciatyvas rajone, Administracijos direktorė teigė, jog savivaldybė skatina bei remia ir sporto, ir jaunimo, ir bendruomenių, kurios taip pat užsiima neatlygintina veikla ir nuveikia neįtikėtinų dalykų, idėjas. „Savivaldybė į tai nežiūri pro pirštus. Žinoma, įtraukti visus 100 proc. į vienokią ar kitokią savanorišką veiklą yra svajonė, bet taip nėra… 10 proc., apie kuriuos kalbėjome, yra oficialūs skaičiai, bet manau, kad tas skaičius realiai yra kur kas didesnis. Pirmiausia, mes savo pavyzdžiu turime rodyti, kad savanorystė yra svarbu, o kai pats tą darai ir palaikai tuos, kurie tą daro, būrys didėja“, – įsitikinusi Administracijos direktorė.
Rimantė Jančauskaitė