Vaizdingas posakis apie esą prasmingas politikų veiklas smėlio dėžėse šią ir praėjusią savaitę Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus dėka virto tikrove po to, kada sostinės valdžia sumanė Lukiškių aikštę paversti paplūdimiu. Sprogo nuo komentarų visa žiniasklaida, socialiniai tinklai, o Seimas veik vien dėl to nusprendė susirinkti į neeilinį besibaigiančios 2020 m. pavasario sesijos posėdį.
Konfrontuojantys politikai – pradedant p. Šimašiumi, baigiant konservatoriais, šiuo klausimu susivienijusiais su valstiečiais-žaliaisiais, buvo panašūs ne į darželinukus smėlio dėžėje, o į nenuoramas, piktybiškai šaukštais besitaškančias majonezu.
Neturiu labai aiškios nuomonės, ar vienoje iš pagrindinių miesto aikščių (su sava, labai įvairia istorine patirtimi, kuri ir skatina skirtingą reakciją) dera įrengti pliažą. Man kažkaip atrodo, kad tai – dirbtinai organizuotas konfliktas, skirtas nukreipti dėmesį nuo p. Šimašiaus atstovaujamos, ką tik įsikūrusios partijos veikėjų problemų. Žinia, p. mero bendražygis, Vilniaus m. savivaldybės administracijos vadovas Povilas Poderskis yra gerokai įklimpęs dėl nepavykusių medicinos įrangos pirkimų. Be to, stringa kur kas labiau vilniečiams įprastos rekreacinės vietos dešiniajame Neries krante tvarkymo darbai (juos ketinama baigti tik iki metų pabaigos).
Taigi mano versija – šekit pagrindą ginčams ir prieš Seimo rinkimus pamirškite naujai įkurtos Laisvės partijos veikėjų mėšliukus.
Kita vertus, Seimo veiksmas, nurodant, kaip turėtų būti tvarkoma sostinės aikštė, kas joje turi būti ir atsirasti, yra apgailėtinas. Konstitucinės teisės specialistai, tikiuosi, sprendimą priimti specialų įstatymą išanalizuos ir pateiks Prezidentui savo išvadą, ar toksai reikalas neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.
Šalies sostinė yra itin specifinis dalykas, tačiau būtų įdomu ir svarbu žinoti, ar pagrindinio šalies įstatymo doktrina leidžia Vilniaus merui, tarkime, nepiktybiškai, neturint paslėptų kėslų, kvailioti. Kad ir už 60 tūkst. eurų. Jeigu dėl to neprieštarauja vilniečiai. O jeigu prieštarauja, turi teisę protestuoti ir kituose rinkimuose išrinkti kitą merą.
Per tą viesulą pagrindinėje sostinės smėlio dėžėje daug mažiau nei derėtų dėmesio sulaukė kita naujiena – Lietuva po pusmečio pagaliau turi ekonomikos ir inovacijų ministrą. Juo tapo ištikimiausių LVŽS koalicijos partnerių – socialdarbiečių – atstovas Rimantas Sinkevičius, ligšiol pirmininkavęs Seimo ekonomikos komitetui, dar anksčiau buvęs susisiekimo ministru. Pastarajame poste p. Sinkevičius bene labiausiai pagarsėjo turiningais santykiais su Druskininkų meru Ričardu Malinausku, šio kovose su valstybe aplink „Vijūnėlės dvarą“.
Prezidentas sako tikįs, kad p. Sinkevičiui pavyks nuveikti prasmingų darbų ligi rudens Seimo rinkimų. Nežinau, kokį supratimą naujasis ministras turi apie ekonomiką, tačiau dėl inovacijų kompetencijos turiu šiokių tokių abejonių. Ir esu priverstas pritarti LVŽS lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kuris paskyrimą pakomentavo, kad buvęs ministro pirmininko patarėjas Lukas Savickas, kurį prezidentūra atmetė anksčiau, buvo geresnis kandidatas. Dar p. Karbauskis sakė ligi šiol nesuprantąs, kodėl p. Savickas tąsyk Prezidentui netiko. Aš irgi nelabai suprantu.
Gal tai buvo vienas pirmųjų šalies vadovo komandos pamėginimų parodyti savo galią? Dabar jau niekas nepasakys. Lieka tik spėlionės. Pono Nausėdos atstovas spaudai vasario mėnesį sakė: „Prezidentas įvertino kandidatūrą ir priėmė sprendimą neskirti L. Savicko į ekonomikos ir inovacijų ministrus. Naujajam ministerijos vadovui liktų kiek daugiau nei pusmetis, todėl naujasis ministras per tokį laikotarpį turėtų mokėti ne tik identifikuoti svarbiausius institucijos veiklos prioritetus.“
Klausimas, kaip minėtas kliūtis pavyks įveikti „ūsuotų bebrų partijai“ atstovaujančiam p. Sinkevičiui?
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“