Pasijutai senas

Daug dabar tokių, kurie pirmą kartą pasijuto seni ar bent pagyvenę, kurie iki šiol nematė reikalo apie tai galvoti ar savo amžių slėpti. Toks keistas laikas, kai šešiasdešimtmečius tenka kažkur padėti, rasti ar prasimanyti nuotolinių užsiėmimų, kad kaip nors jie pateisintų savo buvimą, nes atleisti iš darbo ne tik nurodymų – ir rekomendacijų – nėra. O kam rūpi, kaip jaučiasi žmogus pamatęs, jog jam tiesiog vietos neliko.
Kiek ilgai auklėtoja internetu kalbins savo darželinuką ar kompiuterio ekrane gėrėsis vaiko piešiniais, knygelėmis, žaislais? O kaip nebepajėgiantį žmogų nuotoliniu būdu nupraus ta, prie kurios negalintysis buvo įpratęs, nes ji jau ne vienerius metus jį globojo, slaugė – su meile ir šiluma tarsi savo šeimos narį? Internetu nenupraus, vietoje jos jam atsiųs kitą, jaunesnę. Teks priprasti.
Vienu ministro įsakymu, kaip burtų lazdele pamojus, pernakt išaugo šešiasdešimtmečių neįgaliųjų gretos. Jiems nei iš šio, nei to prireikė kažin kokių ypatingų sąlygų, jie nebegali daryti to, ką metų metais dirbo – dažnai ne prasčiau už jaunesnius, matydami savo darbo prasmę ir neabejodami jo reikalingumu.
Žinai, jog esi ne amžinas – jei yra pradžia, bus ir pabaiga, bet vyleisi, kad užgyvensi daugiau pagarbos, kad užsidirbsi bent menkiausią galimybę rinktis, kaip tau pačiam geriau, kad pats nuspręsi, kas tau prideda sveikatos, o kas ją atima.
Pasiguosk bent tuo, kad tu ne vienas toks – daugybė, kuriais dabar ypatingai rūpinasi. Negerai, jei apie tą rūpestį bemintydamas aušros sulauki. Tada į veidrodį pasižiūri, ir tenka sutikti, jog tie, pagal amžių žmones rūšiuojantys ir tavimi uoliai besirūpinantys, ko gero, yra teisūs. Pavasaris, pats žemės žydėjimas ir kvepėjimas, o tu atrodai užgesęs, pasenęs. Todėl tikrai bus geriau, jei liksi namie. Pagalvok, juk rasi, kuo užsiimti. Gal ir tu laiškus rašyk.
Genovaitė