„…dirbu ne dėl ko nors kito, o dėl savęs“

Tėvų žemės trauka

Kaimiškose vietovėse mažėjant gyventojų skaičiui, jau kelerius metus pastebima tendencija, jog kaimus paliekantis jaunimas tikisi savo laimę rasti Lietuvos didmiesčiuose arba užsienyje. Tačiau iš Kauno kilęs Aivaras Jonutis pasielgė priešingai – jaunas vaikinas nusprendė savo gyvenimą kurti Prienų rajone esančiame Virkininkų kaime ir tapo modernaus gyvulininkystės ūkio šeimininku.

Tapti ūkininku nusprendė trylikos metų
Nepaisant to, jog Aivaras yra kilęs iš Kauno, nuo pat mažų dienų visos jo vasaros ir savaitgaliai prabėgdavo senelių Burokevičių ūkyje, Stakliškių seniūnijoje. Vaikinas iki šiol pamena savo pirmąsias patirtis ūkio darbuose: „Nuo mažens pradėjau dirbti rimtus ūkio darbus. Būdamas 10-ies metų, jau vairavau traktorių, kurį vairuoti mane išmokė senelis. Paauglystėje, kai senelis su močiute trumpam išvyko į užsienį, buvau paliktas prižiūrėti visą ūkį ir puikiai vienas susitvarkiau. Žinoma, tuomet ūkyje buvo gal tik 14–15 karvių, o šiuo metu prižiūriu kiek daugiau nei dvigubai, bet man puikiai sekėsi“, – pasakoja vaikinas. Aivaras taip pat prisipažįsta, jog ankstyvoje vaikystėje ūkio darbai jam, miesto vaikui, nepatiko – iš pradžių tai buvo pareiga padėti seneliams, tačiau greitai nuomonė pasikeitė, o būdamas vos 13 metų, Aivaras jau buvo tvirtai nusprendęs, jog nori tęsti senelių perduotas ūkininkavimo tradicijas. „Nuo tada atrodė, jog dirbu ne dėl ko nors kito, o dėl savęs“, – sako vaikinas.
Šiais laikais ne daug jaunuolių ryžtasi ūkininkauti, o jeigu jaunimas ir imasi šios veiklos, dažnai pasirenka augalininkystės sektorių, tačiau Aivaras yra modernaus ir konkurencingo pieno ūkio šeimininkas ir, kaip pats sako, užsiimti augalininkyste niekada negalvojo, nes gyvulininkystė jo neišgąsdino. „Aš labai myliu gyvūnus, galbūt tai ir paskatino tapti gyvulininkystės ūkio šeimininku, be to, tuo užsiimdavo mano senelis, todėl nusprendžiau tęsti šeimos ūkininkavimo tradicijas“, – teigia jaunasis ūkininkas.
Tiesa, kaip ir daugelis sektorių, ūkininkavimas šiais laikais taip pat tapo modernesnis, tačiau, anot Aivaro, bene pagrindinis ir svarbiausias skirtumas nuo mūsų senolių vystytų gyvulininkystės ūkių – didesnis dėmesys gyvulių genetikai, kuri ir lemia ūkio produktyvumą.

„Kaime tikrai yra ką veikti“
Aivarui – 23-eji metai, todėl jis puikiai žino, kuo gyvena šiuolaikinis jaunimas. Paklaustas, kodėl jaunimui kaimas vis dar yra toks nepatrauklus, vaikinas pastebi, jog kaimiškose vietovėse besikuriančio jaunimo iš tiesų yra labai mažai, todėl kaimai miršta. Iš savo patirties jaunasis ūkininkas drąsiai teigia, jog kaime iš tiesų yra ką veikti, tačiau, anot jo, jauniems žmonėms dažnai pritrūksta noro ir pastangų: „Norint kaime ką nors pradėti, reikia labai daug įdirbio, o greito rezultato čia nėra. Manau, kad tai gąsdina jaunus žmones. Visgi nebūtina užsiimti tik gyvulininkyste, galima ieškoti kitų alternatyvų, kooperuotis“, – sako Aivaras.
Tiesa, jis prisipažįsta, jog kaime, kur darbas darbą veja, laiko sau ir pomėgiams taip pat beveik nelieka. Nepaisant to, žingeidus jaunuolis tvirtina, kad gyvenimo mieste jis tikrai nepasiilgsta: „Jei būtų laisvo laiko, į miestą galima nuvažiuoti, tačiau man patinka gamta“, – sako jis. Vaikino nuomone, gyvenant kaime, gyvenimas nenutrūksta, todėl, jei yra noro, atsiranda ir įvairių galimybių. Puikus to pavyzdys – būsima A. Jonučio žmona, kuri persikėlus į kaimą, toliau studijuoja universitete. Aivaras taip pat neapsiriboja tik savo ūkiu – jis aktyviai domisi kitų ūkininkų patirtimi, naujovėmis, dalyvauja su tuo susijusiuose seminaruose, įvairiose akcijose.

Baugina nežinomybė
Dėl koronaviruso pandemijos susidariusios situacijos šis pavasaris ūkininkams kitoks. Paklaustas, ar ši neeilinė situacija palietė ūkininkus, Aivaras teigia, jog kol kas darbų netrūksta, tačiau, kaip ir visų sektorių darbininkus, taip ir ūkininkus, labiausiai baugina ateities perspektyvos. „Šiuo metu didžiausią nerimą kelia nežinomybė, nes kol kas neaišku, kaip pandemija ir karantinas paveiks pieno kainas“, – sako Aivaras Jonutis, pridurdamas, jog susidariusi situacija gali paveikti ir jau brandintus ateities planus.

Rimantė Jančauskaitė