Lietuviško žodžio sargyboje

Dažnai girdime, kad mūsų gimtoji kalba tarsi medis, pagairėse blaškomas vėjų, kad ją reikia aprengti, apglėbti, sušildyti. Žinodami savo tautos ir kalbos istoriją, negalime ignoruoti šios minties. Atvirkščiai, turėtume būti budrūs ir aktyvūs savo gimtosios lietuvių kalbos gynėjai ir puoselėtojai. Gal keista, kad kalbame, jog reikia ją saugoti ir nuo kažko ginti, kai kalba turi valstybinės kalbos statusą. Iš tiesų, kalba teisiškai labiausiai apsaugota, jeigu prisimintumėme, jog ji yra buvusi podukros vietoje. Šiandien pavojus kitoks – mes patys nemokame, o gal dažnai ir nenorime su kalba tinkamai elgtis. Kitų kalbų žodžiai pasidaro patrauklesni, neieškome lietuviško atitikmens, vietoj atsakymo siunčiame šypsenėles, neskaitome, neanalizuojame teksto, o skubiai pirštais liesdami kompiuterio klaviatūrą ieškome visiems atvejams iš anksto paruošto atsakymo, neleisdami sau galvoti ir vertinti.

Apie tai susimąstėme dar 1999 metais pradėdami organizuoti Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkursą, skirtą kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti. Konkursas tapo tradiciniu renginiu, jį sėkmingai tęsiame. Jo tikslas – gilinti gimtosios kalbos žinias, lavinti rašytinės kalbos vartojimo įgūdžius, ugdyti stiliaus individualumą, skatinti mokinių iniciatyvumą, sutelkti kūrybiniams ieškojimams, žadinti nestandartinį mąstymą, sieti konkursą su gyvenimo aktualijomis. Konkurse dalyvauja Lietuvos gimnazijų I–IV klasių, Lietuvos pagrindinių mokyklų ir užsienio lietuviškų mokyklų 9–12 klasių mokiniai. Kurti esė ir parengti tiriamąjį darbą yra nelengva, ypač daug laiko pareikalauja kalbos tiriamasis darbas. Rezultatas priklauso ne tik nuo mokinio gebėjimų, bet ir nuo įdėto darbo, atsakomybės bei mokytojo profesionalaus vadovavimo. Kiekvienais metais džiaugiamės ir negalime atsistebėti mokinių įžvalgomis, santykiu su kalba ir kūrybiškumu.
Labai džiugu, kad į šventę sutinka atvykti ir skaityti pranešimus vis kiti žymūs Lietuvos kalbininkai, rašytojai. Mūsų organizuotose baigiamosiose Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkurso šventėse lankėsi ir pranešimus skaitė VU docentas Albertas Rosinas, J. Kazlausko premijos laureatė, jo mokinė, Klaipėdos universiteto profesorė, habilituota daktarė Audronė Kaukienė, Klaipėdos universiteto Baltistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sofija Laučiūtė, VU docentas Bonifacas Stundžia, VU docentas Antanas Smetona, VU docentė Irena Smetonienė, rašytojas Vytautas Bubnys, poetas Eugenijus Ališanka, VU docentas Jurgis Pakerys, VU docentė L. Vaicekauskienė, Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Giedrius Tamaševičius ir kiti kalbos puoselėtojai. Konkursą nuolat remia Prienų rajono, Birštono savivaldybės, LR Seimo narys Andrius Palionis, rajono laikraščiai „Gyvenimas“ ir „Naujasis Gėlupis“, portalas „Krašto vitrina“, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka, „Pegaso“ knygynas, „Žiburio“ gimnazija, Prienų švietimo pagalbos tarnyba. Šiemet užmegzti ryšiai su Lietuvių kalbos institutu.
Kovo mėnesį įvykęs XX konkursas – jubiliejinis, juo pažymėjome Jono Kazlausko, baltisto, profesoriaus, Prienų „Žiburio“ gimnazijos auklėtinio artėjantį 90-metį (Jono Kazlausko vardu gimnazijoje pavadintas ir lietuvių kalbos kabinetas). Konkursui pateikti 34 darbai: 27 esė 7 tiriamieji darbai. Be Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinių, konkurse dalyvavo Kauno jėzuitų, „Saulės“ ir LSMU gimnazijų, Palangos senosios gimnazijos, Alytaus Jotvingių, Raudondvario, Kazlų Rūdos K. Griniaus, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijų, Padovinio pagrindinės mokyklos mokiniai. Prienų švietimo skyriaus vedėjo Rimvydo Zailsko patvirtintos vertinimo komisijos posėdis įvyko 2020 m. kovo 9 dieną. Darbus vertino komisijos pirmininkė – Prienų „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rūta Pūrienė, komisijos nariai: Aurelija Tamulionienė, Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, Ramutė Šimukauskaitė, laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė, „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Nijolė Šervenikaitė ir Levutė Karčiauskienė. Kaip teigia vertinimo komisijos narės, šiemet dauguma darbų pasižymėjo kūrybiškumu, autentiškomis įžvalgomis, aukšta kalbos kultūra. Dėl koronaviruso pandemijos Lietuvoje jubiliejinio konkurso baigiamoji šventė, numatyta kovo 20 dieną, kuriai labai ruošėmės, neįvyko. Pasibaigus karantinui, visi dalyviai ir konkurso nugalėtojai bei jų mokytojai bus apdovanoti Prienų rajono švietimo skyriaus vedėjo diplomais arba Prienų švietimo pagalbos tarnybos padėkos raštais, I-III vietų laimėtojų mokytojai – Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos padėkos raštais.
Dėkojame visiems, padėjusiems organizuoti konkursą: Prienų „Žiburio“ gimnazijos bendruomenei, Prienų švietimo skyriui, Prienų švietimo pagalbos tarnybai, vertinimo komisijai. Ačiū sakome visiems, stovintiems lietuviško žodžio sargyboje, ypač mokiniams ir mokytojams. Tikimės, kad konkursas tęsis, jaunieji kalbininkai džiugins gebėjimu džiaugtis gimtąja kalba, savo kūrybiškumu ir atsakomybe saugant ir puoselėjant gimtąją kalbą.
Živilė Jurkšienė
Prienų „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkurso koordinatorė


Mūza Svetickaitė, Palangos senoji gimnazija,
IB klasė (I laipsnio diplomas)

Lingvistinis endoskopas ir kalba, kuriama kuriant

Tūkstančius metų žmonės bendrauja, skaito, rašo, kuria… Nesusimąstydamas kiekvienas esame dalele neaprėpiamos sistemos – kalbos. Dabar Lietuvoje kasdien gimsta 85 naujagimiai, per keletą metų tie pypliai išmoksta kalbėti, ir nesvarbu, ar taps profesoriais, ar benamiais, gyvenimo be gimtosios kalbos neįsivaizduos.
Gaila, bet dabar pasaulinės kalbos ima viršų – jomis ir daugelyje kraštų susikalbėsi, ir į madą pataikysi.Tačiau nelipsiu ant statinės ir pranašiškų frazių neskelbsiu. Verčiau kišti veidrodėlį savin ir žiūrėti, kokiomis gijomis su lietuvių kalba esi susirišęs – storomis grandinėmis ar apibrizgusiais siūleliais?
Nutylu ir nuleidžiu savin endoskopą. Jis sako, kad gimtoji kalba man yra tarsi tiltas, kuriuo galiu pažinti kitą arba įeiti į save ir išnešti pasauliui autentišką apraišką. Tas tiltas akimirksniu gali nusitiesti į bet kurį pasaulio kraštą, žingsniuodama pati galiu pildyti jį naujomis lentomis, o senas marginti naujais raštais.
Atsiverčiu knygą. Galbūt ji hegzametru pasakoja apie būrų rūpesčius, o gal baisisi marčios vargais ir senelių lageriais? Į praeitį nenusikelsiu, dangaus virš veikėjų neišvysiu, bet knyga parašyta mano kalba. Į autoriaus sukurtą pasaulį akimirksniu nusitiesia tiltas, juo į mane ateina aprašyti žmonės, pažįstu juos kaip nuluptus. Savo pasaulį kurį laiką patiriu jų juslėmis.
Patyrimai. Visi – ir išgyventi, ir perskaityti – nugula į pasąmonę it mozaika. Nuo pat vaikystės be galo mėgau gilintis į kitų užrašytas patirtis, anksti pajutau, kad gimtosios kalbos galia tverti milijonus paralelinių visatų yra neišmatuojama. Galiausiai atradau poeziją ir pati pradėjau kurti eilėraščius. Troškau dalintis patyrimais, o lankstesnio ir išraiškingesnio įrankio nei gimtoji kalba neradau.
Praėjus aštuoneriems metams užaugau, išmokau kalbėti angliškai ir vokiškai, tačiau noras dalintis mintimis su kitais ir susižavėjimas lietuvių kalbos galia nepakito. Rašydamas poeziją gimtąja kalba trimis eilutėmis gali pasakyti tai, ko kita kalba neišreikštum tetralogijomis. Kodėl? Nes kiekvienas gimtosios kalbos žodis skaitytojui atneša kai ką daugiau: prisiminimą, vaikystės įspūdį, seno draugo veidą… Gimtąja kalba galiu groti nemąstydama apie konstrukcijas ir pasirinkdama kitokį įprasto žodžio sinonimą sukurti ypatingą atmosferą ar gretinti nederančius polius.
Tačiau džiaugsmą malšina faktas, jog kasdien pasaulyje miršta daug kalbų. Lingvistas Florianas Coulmasas teigia, kad didžiausiame pavojuje yra menkai prie modernaus pasaulio prisitaikiusios kalbos. Jomis kalbantys žmonės šiuolaikiniam gyvenimui aptarti vartoja užsienietiškus žodžius, nes kalbininkų sukurti atitikmenys vargiai pritampa prie kasdienybės. Aš irgi mieliau nei tinklalaidę renkuosi podcastą, tačiau darosi baugu: ar šis modelis neprimena mūsų situacijos?
Žinoma, lietuvių kalba gyvuoja ir jos mokosi daugybė žmonių. Tačiau baugina motyvacijos kurti gimtąją kalbą nykimas. Šiuo metu ji vaidina archajiškos šnekos vaidmenį, kurios skylės užpildomos užsienio kalbų invazija į kasdienybę. Tad poreikio prisidėti prie savosios kalbos puoselėjimo nebelieka.
Tačiau kalbos, kuria save išreikšti galėčiau geriau, nei lietuviškai, nėra. Jei pritrūksta žodžių, šiuolaikinį kalbėjimą paskaninu nebevartojamu žodeliu, o kai noriu įvardyti neįvardijamą, sukuriu naujažodį – pavyzdžiui, megalogeometrija. Jokia kita kalba man neleistų šitaip nardyti!
Ir tesako kai kurie bendraamžiai, kad tai – dinozauriška… Nebandysiu primygtiniais lozungais pakeisti jų nuomonę. Tačiau niekas nepalauš mano tikėjimo, kad gimtoji kalba – nemarus gaivalas, kurį kurti kasdien galiu ir aš. Nors tai – tik grūdelis smėlynuose, tačiau jis mane džiugina. O kai antraštės vėl kalbės, kad lietuvių kalbai gresia išnykimas, žinosiu, kad tai, ką galėjau, padariau.
Konsultavo mokytoja Jūratė Galinauskienė


Karolina MASKVYTYTĖ, Prienų „Žiburio“ gimnazija,
II klasė (II laipsnio diplomas)

Žodžių burtai

Tingus šeštadienio rytas. Išgirstu, kaip pašaukia mama. Nereaguoju – viliuosi, kad pasigirdo. Po minutės vėl raginimas. Kitos išeities nėra – sunkiai, it mane kas laikytų, vaduojuosi iš lovos gniaužtų ir lipu laiptais žemyn. Kaip ir tikėjausi – begalinis savaitgalio darbų sąrašas. Mintyse kartoju žodžius: „Susitvarkyk kambarį, pavedžiok šuniuką, nueik į parduotuvę“, kol jie pradeda veltis galvoje, maišytis ir peštis tarpusavyje. Nesumaniusi, kaip galėčiau išsisukti, pasakau mamai, jog supratau, ir tuoj po pusryčių imuosi darbų.
Pirmiausia – nuvalyti dulkes nuo knygų lentynų. Beplušant galvoje it velniūkščiai siaučia tūkstančiai žodžių. Jie atrodo suprantami ir aiškūs, bet visiems rėkiant vienu metu girdžiu tik neįskaitomą ūžesį galvoje. Netyčia užkliudau kelias knygas ir viena iš jų šlepteli žemėn. Paimu ir atverčiu. Pažvelgiu į puslapį, siaučiantys galvoje žodžiai nutyla. „Eilėraščiai! Nieko įdomaus,“ – pagalvoju.Tačiau akys užkliūva už „Augnelijų arijos“. Kas čia dabar? Kazys Binkis, hm… Jau tie poetai! Smalsumui krebždant nutariu išsiaiškinti. Pirmoji eilėraščio eilutė nepatraukia dėmesio, tačiau jau netrukus susiduriu su keistų keisčiausiais žodžiais ir žodelyčiais: „Eldorijoadrijoada!“. Visiška nesąmonė! – pirma į galvą šovusi mintis pasipiktinusi paleidžia gerklę. Bet jau netrukus ją ima raminti kita, kartu ir mane ragindama skaityti toliau. Gal šie žodžiai parašyti kita kalba? Patikrinu internete – nieko. Pajuntu, kaip manyje ima maišytis pyktis, smalsumas ir dar nerasto atsakymo kartėlis, tačiau nepasiduodu.Suklumpu ties „Altra ridėlija rėja“. Bandau įsijausti. Pasijuntu lyg būčiau nesvarumo būsenos, aplink esantys daiktai ima plaukti. Lieku tik aš ir eilėraštis. Nebesistengiu mąstyti apie prasmę – susitelkiu į žodžių… jausmus. Ir štai nesuprantami skiemenys ir garsai įgauna pavidalą. Iš pradžių juntu juos tipenant mažomis kojytėmis mano kūnu. Tačiau netrukus jie virsta bangomis, kurios su kiekvienu perskaitytu žodžiu įsibėgėjusios mane užlieja. Many susipina ir nežinomybė, ir džiaugsmas, ir nuostaba.
Net nepastebiu, kaip perskaitau eilėraštį du, tris, keturis kartus. Slėpiningi žodžiai keri. Mintyse regiu jų spalvas, jaučiu kvapus, pulsavimą – atrodo, jie gyvi! Skirtingi garsai jau spėję apsigyventi mano ausyse skamba vėl nukeldami į slaptą pasaulį, atsiveriantį man vienai.
Užverčiu knygelę. „Eldorijoadrijoada“, „rėja ir ada ir audrija lėna“, – džiaugsmingai ištariu mamai vis dar ausyse skambančius poezijos žodžius. Savo balse išgirstu susijaudinimą. Atrodo, lyg ką tik būčiau atradus naują pasaulio spalvą. „Ką čia kalbi?“ – klausia mama. Jai atsakau klausimu: „O ką įsivaizduoji?“ Iš pradžių ji spyriojasi, vėliau pasiduoda ir papasakoja, kokie vaizdiniai iškyla jos mintyse išgirdus keisto eilėraščio garsus. Jėga – jie kitokie nei manieji! Vadinasi, mes turim po skirtingą pasaulį… Mama dar bando klausti, ką visa tai reiškia, bet aš čiumpu šuniuką ir bėgu į lauką. Prie durų stabteliu ir pro petį sakau: „Reiškia tai, ką jauti“.
Gal žodis yra ne tik reikšmė, bet kažkas daugiau?.. Pusbalsiu kartoju „augnelijų arijas“, nes jaučiuosi kaip „altraridėlijųrėja“. Šunelis tikrai supras.
Konsultavo mokytoja Nijolė Šervenikaitė


Ugnė Orinaitė, Prienų „Žiburio“ gimnazijos
IV a klasės mokinė (II laipsnio diplomas)

Kalba kalba

Kalba, kuri kalba… Skamba juokingai? O man gražu… Man rodos, nereikia jokių vingrybių, įmantravimų ar mokslu pagrįstų faktų, kad įrodytum kalbos grožį, – pati kalba kuria grožį, nuotaiką, jausmą… Ji pati save ir mus keičia, pildo, nes, anot Senekos, „kalba – sielos rūbas“… O man kalba lyg paveikslas, sukurtas iš žodžių. Visa spalvų gama atsiveria pravėrus burną, tos spalvos gali pagražinti gyvenimą, bet gali ir lyg dėmės išterlioti sielos išsisakymą, giliausius išgyvenimus. Kartais prabylam daug negalvodami: kas šovė į galvą, tas ir nutūpė ant liežuvio galo, dar T. Fuleris, anglų istorikas ir oratorius, yra pasakęs: „Geras liežuvis – puikus ginklas“. Tai ir svaidomės žodžiais, pamiršę, kad žodis gydo, žodis glaudžia, žodis žeidžia. Ištrūko „paskutinis žodis“ į platųjį pasaulį ir kaip šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina. Ne veltui sakoma: „Žodis, ne žvirblis, išskris – nesugrįš“. Va ir pradeda kalba kalbėti frazeologizmais. Labai tikiu, kad mokėsiu neleist žodžių vėjais ir neieškodama žodžių kišenėje kalbėsiu tik šventais žodžiais, išlaikydama šviesų gimtosios kalbos paveikslą.
Kiekvienas esam savo kalbos kely. Vis dažniau kalbama apie mūsų kalbos nykimą, merdėjimą, lyg ėjimą bedugnės krašto link. Lietuvių kalba išliko istorijos sūkuriuose, ji tiek kartų galėjo visam laikui dingti nuo Europos kalbinio žemėlapio, kaip ir pati Lietuva – nuo jos geografinio, politinio paviršiaus. Kaip jūra į krantą išmeta savo turtus: gintarą, perlus, kriaukles, taip ir kalba pažeria gyvenimo išmintimi alsuojančių frazių, atveriančių akis, skaidrinančių nuotaiką. Kalbos kelias pilnas kiekvieno atradimų. Keista? Gimiau ir augau Lietuvoj, gyvenu jau aštuoniolika metų Lietuvoj, lietuvių kalba yra mano gimtoji ir vis dar atrandu kalbos stebuklų. Visai neseniai prisiminiau vaikystės žaidimą, kai reikėjo sugalvoti žodžius, skaitomus iš abiejų pusių – tai palindromai:
Sėdėk užu kėdės
Abu gaišo po šia guba
Sūnūs ėmė sagas
Kol einu šunie lok
Argi ten ne tigra
Dar vienas mano kalbančios kalbos atradimas – oksimoronai. Man rodos, jais kalba laiko patikrinta išmintis, atskleidžiamos nemirštančios tiesos. Mano močiutė dažnai sako „kytras durnius“, juokdavausi iš tokios „nesąmonės“, o dabar suprantu, kad kalboje, kaip ir gyvenime, dera patys netikėčiausi dalykai ir atsiveria naujos prasmės:
Mažiau yra daugiau
Skaudus džiaugsmas
Spengianti tyla
Nepakeliama būties lengvybė
Juokas – rimtas dalykas
Vienas gražiausių žodžių, o tai jau ne mano atradimas, yra ačiū. Nuo vaikystės mamos įdiegtas, jis mus jungia, moko pagarbos. O neseniai kažkokiame tekste radau šį žodį kaip sunkesnės rašybos. Nemokam rašyt ačiū, prašom, atsiprašau? Dar vienas mano supratimas, dabar jau liūdnas, – šie žodžiai pakankamai retai vartojami. V. Žilinskienės „Lietuvių kalbos dažninio žodyno“ duomenimis, iš 300000 žodžių pavartojimo ačiū dažnis 8, prašyti – 5, atsiprašyti – 5, o žodžio ir dažnumas 11890. Prasmingiausi žodžiai praranda reikšmę? O dar man kalba prakalbo sinonimais, kuriais taip didžiuojasi lietuvių kalbos puoselėtojai. Žinojau, kad daugiausia sinonimų turi žodis eiti (nors dažniniame žodyne jo dažnumas tik 175), o A. Lyberio, sinonimų karaliaus, beje, dirbusio mūsų gimnazijoje, „Sinonimų žodyne“ eiti sinonimų suskaičiavau per 300! Tai kodėl kalbam skoliniais ir barbarizmais, kai turime tokius kalbos turtus, tokį neišsemiamą žodžių lobyną?
Vydūno nuomone, lietuvių kalbos tyrumas, gražus skambesys ir turtingumas byloja apie šviesią ir skaidrią sąmonę, iš kurios auga kalba. Kalba, kuri kalba „visuomet tai, kas teisu, malonu, gražu“, anot Vydūno, veikia žmogaus vidinį pasaulį, padeda išsaugoti tautą, kuri verta pagarbos, o žmogaus vidus daro įtaką kalbai „ir nešvarumas turi išnykti“. Tikiu, kad mano kalbančios kalbos paveikslas išliks šviesus ir mano protėvių kalba kalbės man lietuviškais žodžiais…
Konsultavo mokytoja Rūta Pūrienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *