Regis, esame užkeikimais gyvenanti visuomenė. Nepataisomai. Užkeikimai vietoje tikros grėsmių prevencijos, veiklos imitacija dešimtyse įvairių didelių ir mažesnių valdiškų institucijų, kurių pavadinimus ir buvimą sužinai tik kažin kam nutikus.
Kas trečia žinutė interneto žiniasklaidoje – dar pernai Kinijoje užgimęs koronavirusas COVID-19, kurį net po neįtikėtinai intensyvaus informacijos srauto kas nors vis dar pavadina „naujuoju“. Kelias Europos šalis pasiekusi užkrato geografija, tūkstančiais skaičiuojamas aukų skaičius, diskusijos dėl užsikrėtusiųjų suskaičiavimo metodikų, kurios totalitariškai valdomose šalyse keičiasi atsižvelgiant į valdžios įnorius, uždaryti kruiziniai laivai ir viešbučiai su infekuotaisiais ir sveikais žmonėmis.
Ir mūsų garbių bei mažiau žinomų medikų komentarai, ką reikia ir ko nereikia daryti belaukiant COVID-19 atklydimo į Lietuvą. Susibėgusi mūsų vyriausybė, kuriai retai kas pavyksta, aptaria galimybę visoje šalyje skelbti ekstremalią padėtį, o iš viešnagės Vietname sugrįžęs žurnalistas Tadas Grabys savo Facebook socialinio tinklo paskyroje kala tiesiai į kaktą: „Visi lėktuve iš Italijos pildė formas apie savo kelionę, kurių Vilniuje niekam nereikėjo. Stovėjo du klounai, raginę kreiptis į juos, jei atskrido iš Kinijos. Aš išėjau lyg niekur nieko, nepaklaustas, kaip jaučiuosi, ar panašiai. Net perklausiau bendrakeleivių, čia jau viskas, mes išėjom iš oro uosto, tiesiog taip?“ Nors iš tikrųjų Tadas profesionalas: jis puikiai nutuokia seną kaip posovietinis pasaulis tiesą – kuo garsiau valdžia imituoja veiklą, tuo menkesnis to veiksmo turinys.
Net koktu rimtu veidu tai komentuoti. Tiesiog imk senų padangų gaisro vienos Alytaus įmonės sandėlyje fabulą, padangas pakeisk koronavirusu, vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės vaidmenį atiduok sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai ir gausi beveik kvapą užgniaužiančią istoriją absurdo teatrui. Tik aukos gali būti tikros, nes COVID-19 nesirenka, kad esą čia – kinas, anas – italas, o štai – dvasingiausias ir darbščiausias pasaulyje (kaip šaipydavosi amžiną atilsį rašytojas Ričardas Gavelis) lietuvis.
Valstietis-žaliasis, socialdemokratas ar konservatorius… It Pilypas iš kanapių, tiksliau – iš susitikimų su rinkėjais savaitės pradžioje apsireiškė iš politinių postų atsistatydinęs Seimo Kultūros komiteto ir valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos lyderis Ramūnas Karbauskis. Apsireiškė, kad praneštų protingiausią šio reikalo idėją – kovai su koronavirusu „ant Lietuvos“ reikia tarppartinio susitarimo. Gudrus. Arba nepasitiki tomis priemonėmis, kurių imasi LVŽS kontroliuojama profesionalų (dabar jau gal pusiauprofesionalų) vyriausybė, arba siekia atsakomybę už galimą koronaviruso sukeltą sumaištį pasidalyti su visais. Pozicija ir opozicija, kad ginkdie niekas nedrįstų ko nors leptelėti ta tema rinkimų kampanijos metu. Nes Pilypo galvoje šiuo metu – nieko kita, išskyrus būsimų rinkimų kampaniją. Dar vienos „pergalės“ per dvejus metus būtų per daug. Net ne per daug, o viskas – La Commedia e finita.
Savo kontroliuojamos vyriausybės vadovu aš taip pat abejočiau, nes atrodo, kad ministrų kabineto galva po fiasco prezidento rinkimuose geba rūpintis tik keliuko iš Vilniaus į savo namus asfaltavimu bei kai kuriais širdžiai mielais simboliais. Pvz., kad entuziastai milžinišką trispalvę ant televizijos bokšto sostinėje tavo garbei išskleistų anksčiau nei Vasario 16-ąją. Išskleistų ir vėl nuleistų, nes gi ministras pirmininkas skuba anksčiau planuotų atostogų.
Juk nesvarbu – pasiektas ar ne aukštesnės valdžios laiptelis. Svarbūs širdžiai mieli simboliai. Jie glosto. Beveik kaip neskraidymo zona virš tavo privačių namų.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“